Mokslo ir technologijų pasaulis

Eutanazija visuomet buvo opus ir prieštaringas klausimas, keliantis daugybę diskusijų ir nesutarimų.

Sąmoningą žmogaus gyvybės atėmimą yra įteisinusios nedaug pasaulio valstybių. Tačiau vienintelė Belgija į eutanaziją žiūri taip liberaliai.

Čia lengvas ir neskausmingas žmogaus gyvybės nutraukimas ne tik įteisintas, bet ir atliekamas pacientams, nesvarbu, kokio jie amžiaus.

Negana to, gyvybė žmogaus prašymu gali būti nutraukta ne tik tais atvejais, kai pacientas sunkiai serga ir visą gyvenimą turėtų kentėti skausmą.

Eutanazija taikoma ir tiems, kurie serga depresija ir, nematydami prasmės gyventi, paprašo gydytojų neskausmingai ir iš anksto suplanavus nutraukti jų gyvybę.

Artimieji to gali netgi nežinoti. Tik vėliau gauti atsisveikinimo laišką, parašytą būtuoju laiku su kraują stingdančia eilute: „Man buvo atlikta eutanazija.“

Pranešė apie mirtį laišku

Panašų atsisveikinimo laišką iš savo motinos 2012-ųjų balandį gavo ir belgas Tomas. Sūnus skaitė eilutes ir negalėjo patikėti: „Balandžio 19-ąją man buvo įvykdyta eutanazija. Paaukojau savo kūną mokslui. Štai telefono numeris žmogaus, kuris tau perduos mano namų raktus.“

Tomo motina Godelieva De Troyer ilgą laiką sirgo depresija. Jai nepadėjo jokia terapija, antidepresantai ir ilgi pokalbiai su specialistais.

Moteris buvo ištekėjusi, su vyru susilaukė dviejų vaikų, bet po to, kai sutuoktinis nusižudė, ji pasinėrė į depresiją. Godelieva nejautė ryšio su savo sūnumi ir dukra, jautėsi vieniša, nelaiminga.

Ilgą laiką specialistų kabinetų duris varsčiusi moteris tarsi įgavo antrąjį kvėpavimą, kai eidama penktąją dešimtį susirado draugą, o jos vaikai buvo užaugę ir sukūrę savo šeimas.

Moteris mėgavosi nauja meile ir ką tik gimusiais anūkais. Ji jautėsi išsivadavusi iš psichologinių sunkumų. Tačiau vos tik draugas ją paliko, moteris grįžo į psichologinę tamsą.

Motina apsisprendė mirti

Godelieva jautėsi sugniuždyta. Jai atrodė, kad gyvenimas vėl nebeturi prasmės. Ieškojusi Tomo pagalbos ji liko nusivylusi – sūnus rūpinosi antruoju ką tik gimusiu mažyliu ir negalėjo skirti motinai pakankamai dėmesio.

Pačiam Tomui atrodė, kad motina nepadeda jam auginti vaikų ir atsiriboja nuo šeimos.

Netrukus motina ir sūnus nustojo kalbėtis, nebesusitikdavo. Godelieva nepalaikė ryšių ir su Afrikoje dirbančia savo dukra. Pastaroji motinos vengė – ji nenorėjo vėl įsisukti į šios depresijos ratą.

Po kelerių metų Godelieva sutiko gydytoją, kuris jai pasiūlė išeitį. Wimas Distelmansas buvo vienas pagrindinių 2002-aisiais Belgijoje priimtos Eutanazijos įstatymo pataisos gynėjų. Ja leista numarinti ir tuos žmones, kurie kenčia nuo protinių ir psichologinių ligų, o mirtina liga neserga.

W.Distelmansas Belgijoje buvo tikra garsenybė: jis gynė eutanaziją kaip žmogaus teisę, „milžinišką išsilaisvinimą“ ir savo paskaitas dėstė šalies universitetuose bei ligoninėse.

Išgirdusi jo paskaitą Godelieva apsilankė šio gydytojo klinikoje, o po 4 mėnesių ji išsiuntė laiškus savo vaikams, kuriuose pranešė: „Užpildžiau ir profesoriui W.Distelmansui pateikiau eutanazijos prašymą dėl psichologinių kančių.“

Netikėjo motinos ketinimais

Tomas buvo kaip tik susilaukęs trečiojo vaiko, kai pašto dėžutėje rado motinos laišką. Parodęs jį vienai mokslininkei, kuri buvo susipažinusi su W.Distelmanso metodais, vyras nusiramino.

Ji patikino Tomą, kad eutanazijos prašymas niekada nebūna patvirtintas nepasitarus su asmens artimaisiais.

Vyras ir pats manė, kad jo motina savo pareiškimais manipuliuoja – ji anksčiau buvo ne kartą prabilusi apie savižudybę.

Ramiai reagavo ir Tomo sesuo, kuri motinai parašė gerbianti jos pasirinkimą, tačiau jis esą ją labai skaudina.

Tomas gyveno toliau ir motinos laišką pamiršo, kol po trijų mėnesių gavo atsisveikinimo žinutę apie jau įvykdytą eutanaziją.

Vyras negalėjo patikėti tuo, ką skaito laiške. Tačiau nuvažiavęs į motinos namus jis iš tiesų rado pluoštą atsisveikinimo laiškų buvusiems bendradarbiams, kaimynams ir choro, kuriame Godelieva dainavo, nariams.

Laiškuose moteris dėkojo už draugystę, atsiprašinėjo dėl sukelto skausmo ir aiškino, kad „buvo vieniša, po 40 metų gydymo nebesitikėjo pasveikti ir nebeturėjo, ko laukti gyvenime“. Todėl vienintelė jai likusi išeitis esą buvo „garbingai nutraukti gyvybę“.

Artimųjų nuomonės neklausė

Tomas buvo priblokštas: jo motinai, kuri sirgo kuo aiškiausia klinikine depresija, be artimųjų perspėjimo buvo įvykdyta eutanazija. Pagal suplanuotą užsakymą ir be jokių pranešimų jai buvo atimta gyvybė.

Vyras buvo įsitikinęs, kad pati nusižudyti ji niekada nebūtų išdrįsusi. Tačiau gydytojų autoritetu pasitikėjo, ypač W.Distelmansu, kuris žadėjo palengvinti moters kančias.

Tomas buvo įsiutęs. Netrukus jis surengė susitikimą su profesoriumi W.Distelmansu.

Gydytojo paklaustas, ko čia atvyko, Tomas atšovė: „Nes jūs nužudėte mano motiną.“

W.Distelmansas kuo ramiausiai tada atsakė, kad vienintelis Godelievos noras buvo numirti.

Vėliau Tomas gydytojui paskaitė nusivylusios ir vienišos motinos laiškus. Tikino, kad svarbiausias jos noras buvo būti gera močiute. Gydytojas klausėsi šaltu veidu ir nereagavo.

„Jūs paklusote mano motinos beprotybei! – šaukė Tomas. – Jūs paėmėte skausmą iš vieno žmogaus ir persodinote jį kitam!“

Tomo, kuris šiemet dar kreipėsi ir į Europos žmogaus teisių teismą, nusivylimas W.Distelmanso nesujaudino. Tąsyk jis tik pakartojo, kad Godelieva norėjo mirti ir kad tai buvo jos teisė.

„Ji norėjo padaryti vienintelį teisingą dalyką savo gyvenime – mirti padoriu būdu. Visas likęs jos gyvenimas buvo siaubinga netvarka“, – apie Godelievos eutanaziją kalbėjo W.Distelmansas.

Eutanaziją vadina pažanga

Tokios gydytojo mintys atspindi išskirtinį belgų požiūrį į eutanaziją – Belgijoje ji dažnai suprantama kaip apšvietos ir pažangos išraiška. Tai ženklas, kad valstybė jau atitolo nuo savo katalikiškų, patriarchalinių šaknų.

Antai pats W.Distelmansas buvo augintas kaip katalikas, tačiau užaugęs nuo Bažnyčios atsiribojo. Vyras aiškino, kad jo darbą įkvėpė pasibjaurėjimas bet kokia paternalizmo forma.

„Kas aš toks, kad galėčiau įtikinti pacientus, jog jie turi kentėti ilgiau, nei jie patys nori?“ – yra klausęs profesorius.

Belgijoje pacientams leidžiama pasirinkti mirtį, net jei jų liga nėra mirtina. Tad įstatymai čia sukūrę paradoksą – eutanazija imama laikyti gydymo priemone.

O per pastaruosius 5 metus Belgijoje ja naudojasi vis daugiau žmonių. Per šį laikotarpį eutanazijos ir savižudybių su gydytojo pagalba skaičius išaugo beveik 150 proc.

Dažniausiai mirti pasiryžo vėžiu sergantys asmenys. Tačiau buvo ir tokių, kuriems eutanazija atlikta dėl autizmo, anoreksijos, asmenybės sutrikimų, lėtinio nuovargio sindromo, kurtumo, aklumo ir maniakinės depresijos.

2013-aisiais eutanazija atlikta ir vienam lytį pakeitusiam vyrui, kuris buvo nusivylęs nesėkminga operacija.

Vyras esą žiūrėjo į save ir matė pabaisą, todėl su visais atsisveikino, ir gydytojai jam suleido mirtiną injekciją.

Ori mirtis – vertybė

Belgams galimybė pasirinkti eutanaziją norint mirti atrodo vertinga pati savaime. Teisė garbingai numirti Belgijoje yra laikoma sekuliariojo humanizmo – vienos iš septynių vyriausybės oficialiai pripažįstamų įsitikinimų sistemų – išraiška.

Humanizmas Belgijoje iš pradžių siūlė išeitį tiems, kurie jautėsi pavergti Bažnyčios. Tiesa, netrukus pats pradėjo priminti šią instituciją, su kuria kovojo.

Pavyzdžiui, 1981-aisiais Belgijos vyriausybė netgi pasamdė patarėjus humanistus, kad jie pasiūlytų moralines gaires ligoninėms, kalėjimams ir ginkluotosioms pajėgoms.

Humanistai akcentavo autonomiją, laisvą valią, demokratiją ir mokslu paremtą etiką.

O eutanazija buvo matoma kaip šios filosofijos dalis – esą svarbu pačiam atsakyti už savo egzistenciją, pasigerinti sąlygas būti laimingam ir sumažinti savo kančias.

Krikščionys primena moralę

Kaip teigia belgas psichiatrijos profesorius Dirkas De Wachteris, eutanazija tapo „humanistinės dilemos humanistiniu sprendimu“.

„Ko vertas gyvenimas, jei nėra Dievo? Ko vertas gyvenimas, jei man nesiseka? – retorinius klausimus užduoda psichiatras. – Dažnai teko susidurti su pacientais, kurie ateidavo ir pasakydavo: „Aš galiu savarankiškai priimti sprendimus. Galiu pats nuspręsti, kiek man gyventi. Jei matau, kad mano gyvenimas nieko nebevertas, aš priimu sprendimą.“

Gydytojo teigimu, išgirdus tokį žmogaus prašymą ir jo kančią labai sunku nusisukti.

„Jei Jėzus čia būtų, manau, kad jis taip pat padėtų šiems žmonėms“, – teigia D.De Wachteris.

Katalikiškosios organizacijos „Labdaros broliai“, kuriai priklauso trečdalis Belgijos psichiatrijos ligoninių, direktorius Rene Stockmanas teigia, kad eutanazijos šalininkų argumentai neturi jokios moralinės gelmės.

„Jie vartoja mūsų krikščionišką žodyną naujame kontekste. Jie sako saugantys žmones nuo jų blogo gyvenimo suteikdami „pasigailėjimą“ ir „užuojautą“. Tai nepriimtina, – piktinasi R.Stockmanas. – Jie nesugeba rasti jokio moralaus paaiškinimo tam, ką daro.“

Sprendimas – gydytojų

Kiekvieną eutanazijos atvejį Belgijoje įvertina speciali Federalinės kontrolės ir vertinimo komisija, o jos pirmininku paskirtas garsusis W.Distelmansas. Komisija tikrina, ar nutraukdami paciento gyvybę gydytojai laikėsi visų įstatymų.

Pacientui sergant mirtina liga užtenka dviejų gydytojų parašų, kurie patvirtina, kad žmogus kenčia nuo nepagydomos lygos ir jam gali būti atlikta eutanazija. Jeigu liga nėra mirtina, reikia trijų gydytojų parašų.

Vis dėlto Belgijos gydytojai vadovaujasi labai laisva ligos interpretacija. „Mes komisijoje dažnai susiduriame su žmonėmis, kurie yra pavargę kovoti su mažais negalavimais. Jie yra, kaip mes sakome, pavargę nuo gyvenimo“, – aiškina W.Distelmansas.

Nors žmonėms kančią sukelia ne tik medicininės priežastys, bet ir socialinės aplinkybės, W.Distelmansui atrodo, kad jų skausmas, šiaip ar taip, nepagydomas.

„Jei prašai eutanazijos, esi vienišas. O esi vienišas, nes neturi šeimos, kuri tavimi pasirūpintų, mes jums jos nesukursime“, – tvirtina profesorius.

Žudantis sielos skausmas

Kartu su W.Distelmansu dirbanti psichiatrė Lieve Thienpont ragina ir kitus medikus suvokti, kad psichiatrijos galimybės esančios labai ribotos.

Anot specialistės, gydytojai turi suprasti, kad kai kurie pacientai gyvena patirdami tokį skausmą, kad jų psichologinė liga turėtų būti laikoma mirtina.

„Kartais yra tiesiog per vėlu, – įsitikinusi L.Thienpont. – Jei paciento energija išsekusi, visiškai nežmoniška jam sakyti: „Na, jeigu pabandytumėte nueiti į ligoninę, kurios specializacija – šios problemos, ir pabūtumėte ten dvejus metus, jums tai padėtų.“

Manau, kad turime gerbti, kai žmogus pasako: „Ne, man to jau pakaks.“

Gydytojos L.Thienpont minimiems psichikos ligoniams eutanazija anksčiau buvo atliekama retai. Tačiau vėliau patys pacientai ėmė skųstis.

Esą jie jautė neteisybę: psichologiniai sunkumai, anot jų, buvo lygiai tokie pat nepakeliami kaip fiziniai skausmai.

Dažnai pasitaikydavo ir taip, kad psichologinių sunkumų turintys, bet leidimo eutanazijai negavę pacientai nusižudydavo patys.

Galbūt todėl Belgijos – šalis yra antroji Europoje pagal savižudybių skaičių – gydytojai ėmė į eutanaziją žiūrėti atlaidžiau ir leisti žmogui pasirinkti neskausmingą būdą numirti.

Turi įtakos sprendimui

Kaip reikalauja teisinė procedūra, leidimą numirti palaimina du arba trys gydytojai. Tai reiškia, jog galutinį žodį taria ir paciento pasirinkimui daugiausia įtakos turi keli medikai.

Belgas šeimos gydytojas Patrickas Wyffelsas pasakoja, kad eutanazija, kurią jis atlieka 8–10 kartų per metus, „yra labai magiška“.

Vis dėlto kartais jis labiau rūpinasi, kaip jo paties vertybės paveikia pacientų apsisprendimą gyventi ar mirti.

„Nelygu komunikacijos technika, aš galiu nuvesti pacientą vienu arba kitu keliu, – aiškina P.Wyffelsas. – Praleidi septynerius metus mokydamasis tapti daktaru. Viskas, ko jie moko, – kaip pagydyti ir pastatyti ant kojų žmones. O tu imi daryti viską priešingai.“

„Kartais aš bijau galių, kurias tuo metu turiu“, – pasakoja eutanaziją dešimtims pacientų įvykdęs gydytojas.

Eutanaziją legalizavo mažai valstybių