Mokslo ir technologijų pasaulis

Niekam ne paslaptis, kad ruošinukai (moksleivių vadinami „špargalkėmis“) vis labiau išeina iš mados. Juos keičia modernūs išradimai.

Atsakymus diktuoja į ausį

Jau ne pirmus metus moksleiviams siūloma įsigyti belaides ausines, skirtas mobiliojo ryšio telefonams. Tai esą padeda be vargo išlaikyti egzaminą. Šio išradimo veikimo principas nėra sudėtingas – ausinę reikia įsidėti į ausį, o induktyviąją ritę sujungti (paprastai per Bluetooth ryšį) su telefonu.

Tokias ausines pardavinėjantys asmenys teigia, kad ausinę ausyje galėtų pamatyti tik gydytojas su specialia įranga. Jų dydis paprastai – vos 1,5x3 mm. Įdedamos ir išimamos jos su magnetu.

Kaip priedas prie ausinių siūlomas ir mikrofonas, kurį galima prisegti prie rankos, kaklo ar marškinių. Giriamasi, kad belaidės ausinės veikimo laikas – daugiau nei 2 valandos. Tokio komplekto kaina – nuo 58 eurų. Tiesa, jį galima ir išsinuomoti. Kainos – nuo 17 iki 30 eurų.

Sukčiavimo epicentras – laikrodis

Viešai skelbiama ir apie kitą nusirašinėjimo naujieną „Bluetooth“ laikrodį. Jis suteikia galimybę pasirinkti, ar skambutį atmesti, ar pritildyti, ar atsiliepti per ausinę. „Susekti įrangos neįmanoma, paprasta naudotis, nėra visiškai jokių laidų, nereikia rūpintis baterijomis ir pan. Tai puikus pasirinkimas norintiems atsiskaitymus išlaikyti dar paprasčiau. Nuo šiol jokio diskomforto rašant atsiskaitymus“, – vilioja verslininkai. Už ausines ir minėtą laikrodį jie prašo maždaug 140 eurų.

Slepia ir tušinuke

Labai populiarūs – ir rašikliai su slapta kamera. Jos leidžia slapta filmuoti ir fotografuoti, galima įrašinėti ne tik vaizdą, bet ir garsą. „Tušinukas – slapta kamera, tai tušinukas su užmaskuota kamera, kurią pastebėti labai sunku. Įrenginys skirtas aplinkos vaizdo ir garso įrašymui, kuris išsisaugo atminties kortelėje.

Tušinukas – slapta kamera pasižymi gera vaizdo kokybe 1280x960“, – reklamuoja jo išradėjai. Neturintys, kas perduotų informaciją, tušinukus norėdami sukčiauti naudoja kiek kitaip. Į tūtelę – skaidrų uždangalą, apglėbiantį tušinuko širdelę, įkiša popierėlį su užrašais.

Kuria net rinkinius

Pastaruoju metu populiarėja ir nusirašinėjimui pamokose skirti rinkiniai, sudaryti iš specialaus rašiklio, popieriaus, didinimo stiklo ir rašiklio. Šį rinkinį galima laimėti socialiniame tinkle „Facebook“. Nors kol kas jis nėra parduodamas, jo kūrėjai tikina, kad ėmė rimtai svarstyti apie prekybą. „Jei ir bus jis parduodamas, tai tik sutartose slaptose vietose“, – patikino jie. Apie šį rinkinį papasakojusi mama Jūratė teigė, kad šį rinkinį pamatė pas savo dukrą, kuri šiuo metu mokosi aštuntoje klasėje.

„Kokie idiotai gali viešai reklamuoti ir pardavinėti tokį dalyką, kaip nusirašinėjimo rinkinį, ir dar pateikti tai su tokiu cinkeliu – „pogrindininko rinkinys“. Tarsi tu koks partizanas, kovojantis… Už ką? Neaišku. Prieš ką? Prieš save patį. Ir ne kitaip.

Tuo metu, kai visur eskaluojama, kad mokslo ir bendrojo išsilavinimo kokybė tragiškai smunka, atsiranda verslininkų, kurie pardavinėja produktus, ne skatinančius sąmoningą mokymąsi ir žinių siekimą, o profesionaliai įteiginėjančius, kad nusirašinėti yra gerai ir net šaunu.

Taip, mes irgi savo laiku buvome ne auksiniai, taip, mes žinome, kas yra špargalkė, ir nusirašinėdavome – na, gal ne visi, bet didelė dalis tai tikrai. Bet mums buvo gėda tai daryti, darydavome tai slapčia, raudonuodami iš gėdos. O ir, sutikite, buvo visai kiti laikai, mes mokėmės daug mums gyvenime nereikalingų dalykų, humanitarai buvo priversti kalti fiziką, chemiją, nors jų smegenys visai nebuvo tam pritaikytos. Bet dabar jau kuris laikas mokymas yra diferencijuotas, ir moksleiviai gana anksti pasirenka profilį, ir jau seniai nebesimoko to, ko jiems gyvenime neprireiks. Tačiau vietoj to, kad skatintume sąmoningumą, žinių siekimą, mes kuriame nusirašinėtojų rinkinius, nes tai – pinigai. Tai – verslas, kurį darome iš visko, kas neša pelną. Gerbiamieji, prekiaukite kuo norite, bet prekiauti mūsų vaikų sąžine – reiškia parduoti Lietuvos ateitį, kuri ir taip kol kas ne pati šviesiausia. Padarykite iš mokslo pasilinksminimą – pogrindininkų žaidimą, ir neilgai teks laukti, kol pogrindininko rinkinį papildys ir marichuanos suktinukė. O kodėl gi ne? Jei etika ir moralė nebeegzistuos, o toks „pagerintas“ rinkinys tikrai pritrauktų dar daugiau pirkėjų. Juk tokie legalizuoti nusirašinėtojai, kuriems nusirašinėti nebe gėda, kaip būdavo mums, o šaunu ir kieta, išaugs į politikus, verslininkus, gydytojus.

Kas tai? Ar tai tikrai nekaltas žaidimas, ar sąmoningas mūsų vaikų atbukinimas per žaidimą? Tuo metu, kai mūsų yra jau mažiau nei trys milijonai, o vaikai ir taip sulindę į kompiuterius, neskaito knygų ir ne kiekvienas moka dorai rašyti, o į europą masiškai plūsta pabėgėliai iš musulmoniškų kraštų, kurie suinteresuoti čia įsitvirtinti, mūsų vaikai yra apdovanojami rinkiniais, kurių idėja akivaizdi: „kam mąstyti savo galva, jei gali bukai nusirašyti“. Aš nenoriu tokios ateities savo vaikams. Pasiimkite savo pogrindžius sau“, – rašė ji.

Tiesa, panašus sukčiavimo būdas – ruošinuką pasirengti ant lipnios juostelės ir po to ją klijuoti ant stalo, priešais sėdinčio bendraklasio kėdės, rankos ar kojos, pavyzdžiui, po sijonu, kad jis matytųsi tik jį pakėlus – mokyklose populiarus jau seniai.

Atsakomybė – tik drausminė

Kaip matyti, nesąžiningam atsiskaitymui Lietuvos mokyklose sudaromos puikios sąlygos. Galima prisiminti, kad jau ne pirmus metus šalyje legaliai veikia įstaigos, už pinigus rašančios rašto darbus. Prokurorai rašto darbų rašymą ir pardavinėjimą studentams prilygina ekonominei veiklai ir pripažįsta, kad už tai negresia jokia atsakomybė. Generalinė prokuratūra rašto darbų rašymą, konsultavimą priskiria ekonominės veiklos rūšims, kurios Lietuvoje nėra uždraustos. Asmenys, pagal užsakymą parašę ir pardavę rašto darbus, atsakomybę už jo panaudojimą perkelia studentui.

Studentas, ne savo rašytą darbą įsigijęs bei jį pateikęs aukštajai mokyklai įvertinimui, pažeidžia Mokslo ir studijų įstatymą, tos aukštosios mokyklos statutą, studijų nuostatus ir akademinės etikos kodekso normas. Už tai numatyta drausminė, tačiau ne baudžiamoji ar administracinė, atsakomybė. Šiuo metu Lietuvos studentų sąjungos atstovai siekia, kad akademinių darbų reklamavimas, pirkimas ir pardavimas būtų pripažintas nelegalia veikla ir tai būtų įtraukta į Administracinės teisės pažeidimų kodeksą.

Savo ruožtu Lietuvos rektorių konferencijos pirmininkas Alfonsas Daniūnas yra teigęs, kad rektoriai imasi priemonių tam, kad nesąžiningų studentų būtų kuo mažiau. Viena jų – megzti glaudesnius santykius tarp dėstytojų ir studentų.

Kas ir kaip sukčiauja?

Šiemet pristatytas tyrimas „Akademinio sąžiningumo indeksas 2015“ parodė, kad bene labiausiai nusirašinėjimas paplitęs atliekant grupinius darbus ir viešai atsiskaitinėjant. Savarankiško darbo užduotys atliekamos pasitelkiant kitų asmenų pagalbą, atliekant grupinį darbą ne visi atlieka savo dalį.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad dažniausiai sukčiauja biomedicinos atstovai, sąžiningiausi – menų ir humanitarinių mokslų atstovai. Stipriai kito ir socialinių mokslų sąžiningumo lygis. Taip pat paaiškėjo, kad ištęstinių studijų studentai sukčiauja dažniau nei nuolatinių.

Šių metų tyrimas atskleidė, kad akademinio nesąžiningumo mastai sumažėjo veiklose, kuriose studentai yra kontroliuojami dėstytojo, tačiau studentai lieka nesąžiningi savarankiško darbo reikalaujančiose užduotyse, kurios nėra griežtai kontroliuojamos, tokiose kaip darbas grupėje, rašto darbų rengimas. Smarkiai sumažėjo sukčiaujančių kolegijose.

Sukčiavimo mastai stebina

Apklausa parodė, kad pusė apklaustų studentų mano, kad jų fakultete paplitęs nesąžiningumas atsiskaitymų metu – nusirašinėjama, naudojamos paruoštukės („šperos“). Ir tik ketvirtis teigia, kad sukčiavimai per atsiskaitymus jų aplinkoje visai nepaplitę. Du iš penkių studentų įsitikinę, kad jų fakultete studentai atsiskaitymų užduotis gali sužinoti iš anksto. Dažniausiai tai vyksta užduotis sužinant iš atsiskaitymą jau turėjusių kolegų. Tai rodo, kad dėstytojai turi kur pasitempti kurdami autentiškas užduotis ir jas keisdami.

Du penktadaliai apklaustų studentų mano, kad jų fakultete paplitęs, ar greičiau paplitęs svetimo darbo dalių pateikimas kaip savo. Tai yra neatsisakoma mokyklinių „referatų“ idėjos, kai rašto darbas yra „lipdomas“ iš įvairiuose šaltiniuose rastos medžiagos, nenurodant tikrosios autorystės, ar ją nurodant netinkamai. 12 proc. teigia, kad jų fakultete labai paplitęs rašto darbo pirkimas, 16 proc. teigia, kad toks elgesys labiau paplitęs. Taigi, daugiau nei ketvirtis studentų mano, kad jų fakultete perkami ir pateikiami vertinimui ne pačių studentų rašyti darbai. Duomenų falsifikavimas (citatų iškraipymas, siekiant pagrįsti savo idėją, duomenų klastojimas ar išgalvojimas) paplitę mažiau.

Džiugu, kad studentai mano, kad dėstytojai juos vertina pakankamai objektyviai. Tik 4 proc. apklaustų studentų mano, kad jų fakultete paplitęs dėstytojų papirkinėjimas dovanomis ar pinigais. Mažiau nei penktadalis mano, kad dalis studentų palankiau vertinami dėl savo veiklos, kuri nesusijusi su mokslais (sportas, visuomeninė veikla). Trečdalis mano, kad juos dėstytojai vertina remdamiesi savo simpatijomis ar antipatijomis.