Pavojingiausias pasaulyje medis
|
Vakarų pusrutulyje augantis mančinelos medis (lot. Hippomane mancinella), dar žinomas kaip „mirties obuolėlis“, ar „mirties medis“, garsėja kaip nuodingiausias medis pasaulyje. Ten, kur jis auga, – Floridoje, Karibuose ir Bahamuose – mančinelų augimvietės dažnai žymimos raudona juosta, kad praeiviai pernelyg prie šių medžių nesiartintų.
Medis toks visapusiškai nuodingas, kad jį pastebėjus, geriau laikytis nuo jo bent kelių metrų atstumu. Medžio vaisiai primena mažus obuoliukus, bet jų paragavimas veikiausiai baigtųsi tiesia kelione į greitosios pagalbos skyrių. Spėjama, kad „manzanita de la muerte“ („mirties obuoliukais“) juos pakrikštijo Kristupas Kolumbas. Bet vaisiai ko gero, mažiausiai pavojinga medžio dalis. Pieno baltumo mančinelų sula irgi neįtikėtinai ėdi ir nuodinga – vos lašelio pakanka, kad ant odos iškiltų pūslės, kiltų dermatitas, patinimas ar nudegimas. Taip dažnai nutinka su neatsargiais keliautojais, po šiuo medžiu ieškančiais priedangos nuo lietaus. Medžio išskyros tokios ėdžios, kad netgi nuo šakų tekantys lietaus lašai gali nudeginti. Žievė irgi nuodinga – ją deginant išsiskiriantys dūmai gali laikinai (o kartais ir visam laikui) apakinti. Atsižvelgiant į visus būdus, kaip šis augalas gali pakenkti, nieko keisto, kad mačineloms priklauso pavojingiausio medžio pasaulyje Guinnesso rekordas.
Legendoje pasakojama, kad viena iš žymiausių mančinelos nuodų aukų buvo ispanų konkistadoras Juan Ponce de León. Jis grįžo į Floridą 1521 metais, ieškodamas aukso ir siekdamas pareikšti teises į teritoriją, kurią jis manė atradęs. Vietiniai, žinoma, nebuvo linkę savo žemių jam perleisti. Įvykusiame susidūrime mančinelos suloje pamirkyta strėlė pataikė į Ponce de Leóno koją, sukeldama ilgą ir kankinamą mirtį.
Nicola H Strickland, radiologijos konsultantė, publikavo straipsnį British Medical Journal kaip per atostogas Karibuose, Tobago saloje valgė mančinelos obuolius. „Ieškodama egzotiškų kriauklelių ir koralų fragmentų, tarp paplūdimyje išsibarsčiusių kokoso riešutų ir mangų išvydau kažkokius žalius vaisius,” rašo ji. „Jie buvo apvalūs, mandarino dydžio ir atrodė nukritę nuo didelio medžio sidabriškais rausvai rudais, nelygaus pagrindo, lapais.” „Neapdairiai krimstelėjau vaisiaus ir jis pasirodė maloniai saldus. Mano draugai irgi prisijungė (man pasiūlius). Labai greitai pastebėjome keistą pipirinį jausmą burnoje, palaipsniui peraugusį į deginimą, plėšimo jausmą ir gerklės gniaužimą.” Nicola rašė, kad simptomai stiprėjo per kitas dvi valandas ir jie negalėjo nuryti jokio maisto dėl labai stipraus gerklės skausmo. Šiek tiek padėjo tik pienas. Simptomai palengva atslūgo tik per aštuonias valandas.
Mančinelų medžių lapai žali, ovalūs, patys medžiai gali išaugti virš 15 metrų aukščio. Atrodo, jie vilioja žmones į spąstus – suteikia šešėlį ir vaisus, kurie iš pradžių būna saldūs, bet vėliau pasireiškia pragaištingas poveikis. Laimei, susižeidimai dabar reti dėl ženklų, įspėjančių apie medžio keliamus pavojus. Sumitra ▲
| |||||||||
| |||||||||
