Mokslo ir technologijų pasaulis

Tiktai beveik po dvejų metų Filipas pagaliau rado laiko atostogoms. „Kai gyvenau Klaipėdoje, atostogauti norėjau kur nors užsienyje, o dabar labiausiai troškau grįžti į Lietuvą“, – prisipažino vyras.

Čia liko gyventi jo šeima. Per dvejus metus vaikai – 18 metų Albertas, šešerių Dominyka ir penkerių Bernardas tėvo aplankyti į Maskvą buvo atvažiavę porą kartų. Jiems labai patiko ir miestas, ir gyvūnai.

Per dešimt atostogų dienų Filipas aplankė ir antruosius savo namus – Lietuvos jūrų muziejų. Čia jis pradėjo savo karjerą ir du dešimtmečius dirbo su šiauriniais jūrų liūtais ir delfinais.

Treneris turėjo galimybę stažuotis Turkijoje, Saudo Arabijoje, Lenkijoje ir Graikijoje. Būtent Atėnuose jis išgirdo apie galimybę pasisemti naujos patirties Rusijoje.

„Tokia keista istorija, gal šiek tiek holivudinė, kai svajonės pildosi visai netikėtai“, – pasakojimą pradėjo F.Butkinas.

Kartu su Lietuvos jūrų muziejaus delfinais viešėdamas Graikijos sostinėje netikėtai internete jis pamatė skelbimą – Vladivostoke dirbti su orkomis reikia penkių trenerių.

„Atėnuose mūsų vyriausiasis treneris buvo italas, tuomet jis man juokais pasakė: „Tu rusams artimesnis, nuvažiuok. Dar paklausė, kaip atrodo Vladivostokas. Kai internete parodžiau, jis pasibaisėjo ir dar kartą paragino mane važiuoti“, – prisimena klaipėdietis.

Ši mintis neišėjo Filipui iš galvos. O kai paaiškėjo, kad tuomet vienintelis treneris, dirbęs su orkomis, yra buvęs jo mokytojas iš Maskvos, klaipėdietis tuoj pat jam paskambino.

Tiktai keistai nutiko, kad buvo kalbama apie Vladivostoką, o F.Butkinas atsidūrė Maskvoje.

Filipas Rusijoje dirba su vienais pavojingiausių jūrų žinduolių. Maskvos jūrų akvariume šiuo metu gyvena trys orkos: Narnija, lietuvio treniruojamas Nordas ir Džuljeta, darbuotojų vadinama Naja.

Kiekvienas gyvūnas turi vieną pagrindinį trenerį ir keletą padėjėjų. „Žinoma, to negana, turėtų būti daugiau žmonių“, – tikino klaipėdietis ir papasakojo, kad užsienyje neretai vieną orką treniruoja nuo 7 iki 12 trenerių.

Darbo su orkomis pradžia Rusijoje taip pat skiriasi nuo daugelio šalių patirties. Pavyzdžiui, JAV ar Kanadoje pasirengimas trenerio darbui užtrunka apie šešerius metus.

„Nesvarbu, koks patyręs treneris būtum, pirmaisiais metais tik stebi kitų darbą. Vėliau dar penkeri metai skiriami tam, kad prižiūrint kitiems treneriams prieitum prie gyvūno, bet dar negali dirbti savarankiškai“, – pasakojo F.Butkinas.

Tokie yra saugumo reikalavimai, nes orkos iš tiesų yra plėšrūs gyvūnai. Tačiau Maskva suteikė galimybę visa tai apeiti. Tai, Filipo nuomone, ne tik privalumas, bet ir trūkumas, nes pačiam tenka padarius klaidų už jas atsakyti.

Treneris iš Lietuvos orkas vadina gyvūnais žudikais, tačiau, nors pavojinga, nė už ką neatsisakytų šios patirties. Bet pripažįsta – šiaurinių jūrų liūtų pasiilgsta.

„Su kuo mieliau dirbti? Sunkus klausimas. Kartais pats sau jį užduodu. Dabar sakyčiau, kad su orkomis, nes tai beprotiškai įdomūs gyvūnai, be galo protingi, priverčia visą parą mąstyti apie darbą ir niekada nesikartoti darbo metu“, – sakė treneris.

Niekada nebūna vienodų treniruočių ir pasirodymų, kad gyvūnams nepabostų, nes orkos yra aukšto intelekto.

„Vis dėlto kai pamatau šiaurinius jūrų liūtus, man be galo gera širdyje pasidaro. Dievinu jūrų liūtus, bet orkos yra kosminės, nežemiškos būtybės“, – pasakojo F.Butkinas.

Ar kada nors teko nukentėti nuo savo auklėtinių?

„Jei rimtai nukentėčiau, tikrai sužinotumėte, visa spauda rašytų. (Juokiasi.) Bet paskraidyti teko. Kartais per treniruotes baseine kartu plaukiojame, tad retsykiais nuo smūgio tenka pakilti į 3–4 metrų aukštį“, – prisipažino Filipas.

Lietuvio diena Maskvoje prasideda 9 valandą ryto, o baigiasi vėlai vakare. Kai daugelis vos pasirodę darbe skuba prie virdulio, Filipas puola į žuvų paruošimo kambarį.

„Paruošiu žuvis, vitaminus, išleidžiu gyvūnus į mažąjį baseiną, mat orkos naktį praleidžia didžiajame, o dieną jo reikia visiems, todėl tenka užleisti vietą. Tik tuomet sėdu prie kompiuterio, pasidarau kavos, ir netrukus prasideda treniruočių maratonas.

Dirbu septynias dienas per savaitę, faktiškai be laisvadienių, nes turime po 6–7 treniruočių ir pasirodymų sesijas per savaitę.

Taip pat yra privalomos plaukimo, nardymo be akvalango treniruotės, fizinis pasirengimas sporto salėje. Neturime laiko į dangų žiūrėti ir svajoti, vos spėjame suktis“, – sakė F.Butkinas.

Trenerio darbas – ne tik paruošti gyvūną pasirodymui. Filipui Maskvoje kartais tenka atlikti net ir odontologo pareigas.

„Rūpinuosi ir gyvūnų medicinine priežiūra. Kartais jiems kyla bėdų dėl dantų, tenka juos gręžti, kad būtų galima keliskart per dieną skalauti specialiomis priemonėmis.

Man tai buvo viena didžiausių patirčių – gręžti orkai dantis ir kovoti su ėduonimi. O jos dantis – apie 13 centimetrų ilgio“, – įspūdinga patirtimi dalijosi treneris iš Lietuvos.

Didelę patirtį sukaupęs treneris Klaipėdoje su šiauriniais jūrų liūtais dirbo vienas, pats rengė programą.

Maskvoje jam teko priprasti prie komandinio darbo.

„Klaipėdoje buvau laisvas menininkas. Kūrybine prasme galėjau daryti, ką noriu, tačiau, kita vertus, manau, kad nustojau tobulėti, nebuvo iš ko pasisemti patirties.

Maskvoje tiek kūrybinės laisvės neturiu, nes čia šou projektą kuria režisieriai.

Tam skiriami milžiniški pinigai, todėl visi tikisi gero rezultato“, – pasakojo klaipėdietis.

Be to, Maskvoje jam buvo kiek sunkoka prisitaikyti prie komandinio darbo, nes taip nėra dirbęs. Trys gyvūnai – trys treneriai.

Lietuvoje Filipas buvo pats sau šeimininkas.

Tiesa, nors investicijos į pasirodymą skiriasi, vis dėlto publika Lietuvoje ir Rusijoje Filipui atrodo panaši: „Būna, ateina aktyvūs žmonės, rodo emocijas, tačiau kartais sunku suprasti publikos reakciją – patiko ar ne. Visai kaip Klaipėdoje.“

Po dvejų metų, praleistų Maskvoje, F.Butkinui vis dar sunku priprasti prie beprotiško šio didmiesčio ritmo. Daugiau nei 11 milijonų gyventojų turinčioje Rusijos sostinėje jis nesijaučia jaukiai, o vos ištaikęs progą skuba į Lietuvą.

„Iki šiol negaliu Maskvoje priprasti. Didžiausia bėda – beprotiškas ritmas. Jaučiuosi provincialas, nieko nespėju, nors iš prigimties esu punktualus.

Maskva neskirta žmonėms gyventi. Tai galimybių miestas, kuriame galima įgyvendinti svajones, tačiau gyventi su šeima čia nematau galimybių“, – pripažino treneris.

Darbe jį supa labai šilti žmonės, nors jis save vadina legionieriumi. Bet į miestą vyras retai išeina, todėl net negali pasakyti, ar sutinka tikrų maskviečių. Maskvoje labai daug iš svetur atvažiavusių įvairių tautybių žmonių, ieškančių laimės ir galimybių.

„Žmonės čia taip užsiėmę ir paskendę savo problemose, kad nelabai ir bendrauja. Lyg zombių miestas“, – įspūdžiais dalijosi orkų treneris iš Lietuvos.

Vis dėlto artimiausiu metu Filipas Rusijos palikti neketina.

Maskvos triukšmas nublanksta prieš galimybę pasisemti neįkainojamos darbo patirties.

„Mano prisiminimai apie Klaipėdą patys šilčiausi – neatmetu minties čia grįžti, tačiau dar ne dabar“, – sakė F.Butkinas.

Kai Filipas Butkinas (39 m.) Maskvos jūrų akvariume nuo orkos smūgio pakyla į trijų keturių metrų aukštį, iš atminties išplaukia dienos Lietuvos jūrų muziejuje, kur jis du dešimtmečius treniravo jūrų liūtus ir delfinus. Dabar klaipėdietis jau dvejus metus Rusijos sostinėje susiduria su plėšriaisiais jūrų žinduoliais – orkomis – ir iššūkiais, kurių nė nesapnavo.

Skaičiai ir fatai

Orkos – stambiausi delfininių šeimos jūrų žinduoliai.

Įprastai minta vien kitais jūrų žinduoliais, paplitusios visuose vandenynuose ir beveik visose jūrose šiaurės ir pietų pusrutuliuose.

Orkos užauga iki 9,5 metro ilgio, sveria apie 9 tonas.