Mokslo ir technologijų pasaulis

Kas gali būti blogiau už stiprų norą nueiti į tualetą, kai neturite tam galimybės? Išgirsti čiurlenantį vandenį. Nesvarbu, ar tai lauke lyjantis lietus, ar lašai kapsintys iš krano. Atrodo šis garsas gali išvesti iš proto, o noras bėgti į tualetą tik stiprėja. Tačiau ar žinote kodėl?

Šlapimas iš šlapimo pūslės išteka per siaurą „kanalą“, vadinamą šlaple. Jo ištekėjimą kontroliuoja du raumenų sfinkteriai. Pirmasis – vidinis – yra šlaplės viršuje, šalia šlapimo pūslės. Jį valdo centrinė nervų sistema.

Kuomet šlapimo pūslė prisipildo iš centrinės nervų sistemos ateina signalas, jog reikia atverti sfinkterį. Laimei, antrąjį sfinkterį, vadinamą išoriniu, kontroliuojame sąmoningai, todėl galime išlaikyti šlapimą kurį laiką.

Nervų sistemos dalis, kurį kontroliuoja pirmojo sfinkterio veiklą yra vadinama parasimpatine nervų sistema. Ji aktyviausia tuomet, kai esate ramybės būsenoje, todėl ir skatina sfinkterį atsiverti.

Tikėtina, kad lašantis vanduo žmogų veikia raminančiai ir siunčia signalus parasimpatinei nervų sistemai, kuri paskatina atsiverti vidinį sfinkterį.

Kitas paaiškinimas, kodėl išgirdę bėgantį vandenį dar labiau užsimanote į tualetą, nesunkiai bus suprantamas tiems, kas žino Pavlovo šuns eksperimentą.

1890 metais rusų psichiatras Ivanas Pavlovas atliko eksperimentą su šunimis, norėdamas išsiaiškinti, ar jie nesąmoningai gali nujausti artėjantį veiksmą.

Eksperimento metu I.Pavlovas paskambindavo varpeliu kas kartą prieš pašerdamas šunį. Su laiku jis pastebėjo, kad vos paskambinus varpeliu šuo pradėdavo seilėtis, nujausdamas, jog bus maitinamas, net ir tuomet, kai maistas nebuvo atnešamas.

Tokiu pačiu būdu žmogus, išgirdęs vandens čiurlenimą, kaip mat susieja šį garsą su šlapinimosi garsu. Todėl galvoti tuo metu apie ką nors kitą, išskyrus nuėjimą į tualetą, tampa itin sunku.