Pasišaipykime iš homeopatijos. Arba ne. Leiskime jai pačiai iš savęs pasišaipyti (Konkursinis straipsnis)
|
Pirmas keistas su homeopatija susijęs dalykas yra tas, kad preparatai čia gali būti gaminami iš bet kokios medžiagos. Beje, iš bet kokios čia iš tikrųjų ir reiškia iš bet kokios. Tai gali būti pavyzdžiui nuodingoji gebenė, barškuolės nuodai, gyvsidabris, neptūnis, kalės pienas, gonorėjos išskyros, Rentgeno spinduliai, saulės šviesa, kraujas, įvairūs gyvūninės kilmės audiniai, šlapimas, skrepliai, na ir kaip gi be išmatų. Sykį vienas britų žurnalistas apsilankė homeopatinėje vaistinėje ir aprašė ką įdomaus ten pastebėjo. Be daugelio kitų keistų dalykų, jis ten matė preparatų, kurių veiklioji medžiaga buvo paplotėlis, La mažorinis akordas bei varlių kurkulai. Tiesa, išvardytos medžiagos homeopatinių preparatų gamyboje nėra naudojamos itin dažnai, paprastai šie vaistai gaminami iš augalinės žaliavos. Vis dėlto, vien galimybė gaminant vaistus panaudoti saulės šviesą arba varlių kurkulus leidžia šį tą spręsti. Atskiros pajuokos nusipelno ir tariamas vaisto veikimo mechanizmas. Vos prieš metus Vokietijoje vyko homeopatų konferencija, kurioje visi 29 dalyviai apsinuodijo panašiu į LSD narkotiku. Aplinkiniai juos aptiko kliedinčius ir besiridenančius po pievą. Tai štai, tokioje konferencijoje, o gal šiaip kur nors ant pievutės pasivartalioti sykį susirinkę, tačiau beveik neabejotinai paveikti kokios tai haliucinogeninės grybienos, homeopatai patyrė nušvitimą ir visuotinai įtikėjo, kad vanduo turi atmintį. Ir šios linijos jie laikosi iki šiol. Remdamiesi vieno prancūzų mokslininko tyrimu, kuriame jis įrodinėjo, kad vandenį negrįžtamai keičia kažkada jame ištirpintos medžiagos, homeopatai manė pagaliau išaiškinę šimtmečio paslaptį, kodėl, girdite, net ir nelikus veikliosios medžiagos, jų preparatai vistiek veikia. Taip yra, pasak jų, nes pirminė medžiaga naudojama preparato gamyboje palieka vandenyje pėdsaką, o šis tirpalą skiedžiant tik didėja. Toks tad ir veikimo mechanizmas – vanduo turi atmintį, o kuo labiau skiedžiate, tuo vanduo labiau atsimena. Sulig stiprėjančia atmintimi vaisto stiprumas taip pat didėja. Aišku čia tik smulkmena, bet tos mokslinės publikacijos, kuria remiasi homeopatai, rezultatai, kaip paaiškėjo, buvo suklastoti, pati publikacija vėliau atšaukta, o mokslininkas atleistas iš darbo. Nesvarbu, kad taip įvyko. Bet kokie rezultatai, kurie bent kažkiek teigiamai atsiliepia apie homeopatiją, ar gali būti jai naudingi, amžinai išlieka homeopatų lūpose ir širdyse. Todėl net ir dabar, praėjus beveik trims dešimtmečiams po tos publikacijos, ir po daugybės kitų tyrimų, kurie įrodė, kad jokia vandens atmintis neegzistuoja, homeopatų paklausus kaip veikia jų vaistas, visada bus kalbama apie vandens atmintį. Teisingumo dėlei ir jūsų smalsumui patenkinti, galiu pasakyti, jog vandens molekulės iš tiesų sudaro tam tikras struktūras. Tik jos stabilios išlieka labai jau trumpai, vos vieną pikosekundę. Tai milijardosios sekundės dalies tūkstantoji dalis. Gana kuklus laiko tarpas. Jeigu tai iš tiesų vandens atminties pagrindas, vanduo savo reikalus gana greitai pamiršta. Iš vis, jei ši teorija iš tiesų būtų teisinga, mes gyventumėme keistame pasaulyje ir beregint galėtumėme tuo įsitikinti. Štai kas pavyzdžiui būtų. Įsivaizduokite, kad paimate tuščią, ką tik išgertos degtinės butelį, ant kurio sienelių gal dar yra koks vienas kitas karčiosios lašas. Pripilate į jį vandens, tada gerai supurtote, pabarškinate į stalą, ar kokį kitą daiktą, ir štai rezultatas - homeopatinė degtinė. Išgeriate tą butelį ir palaipsniui apsvaigstate. Pabandykite, o gal tikrai pavyks, nes juk gali būti, jog aš dėl visko klystu. Tik įspėju, jog negalima skiesti per daug, nes pagal homeopatijos principus gausite tokio stiprumo gėrimėlį, kad dar žiūrėkit, išdegins vidurius. Apskritai homeopatų skiedimas yra kažkoks nevykęs pokštas. Įsivaizduoti jo mastą arba labai sunku arba visai neįmanoma. Tarkim įlašinus lašą medžiagos, iš kurios noriu ruošti homeopatinį vaistą į Indijos vandenyną ir išmaišius jį didžiuliu pagaikščiu, mano homeopatinės užmačios klostytųsi visai nekaip. Pagal homeopatus toks viso vandenyno tirpalas išeitų dar visai pakenčiamos koncentracijos, tad greičiausiai susilaukčiau tik pašaipų, esą kokius čia koncentratus gaminu. Tiesą pasakius norint paruošti jau minėtą vaistą Oscillococcinum, tikintis, kad jame bus bent viena ingrediento molekulė, paprasčiausiai neužtektų mūsų regimosios visatos atomų. Dar viena įdomi detalė. Įprastai skiriant vaistus, ypatingai svarbu tiksli dozė, tačiau homeopatijoje kartais viskas būna labai paprasta. Prieš mane - vokiečių kompanijos „Heel” homeopatiniai injekciniai preparatai skirti veterinariniam naudojimui. Skaitau informacinį lapelį, o ten nei šis nei tas. Labai skirtingiems gyvūnams: kiaulėms, arkliams ir galvijams nurodyta viena bendra vaisto dozė – penki mililitrai. Bent jau mano žiniomis, pramoniniu būdu auginamos ir jau skersti tinkamos kiaulės svoris paprastai siekia apie 100 kilogramų. Karvės svoris, nelygu veislė - pusę tonos. Galvijas gali sverti ir toną, o kai kurių veislių ir gerokai daugiau nei toną. Tarp šių gyvūnų teoriškai gali būti didesnis nei dešimties kartų svorio skirtumas, tačiau vaisto dozė visiems vienoda. Tai demonstruoja požiūrio į pacientą rimtumą, bet labiausiai - homeopatų nenuovoką ir apsileidimą. Juk jeigu jau dozės yra tik fantazijos vaisius, tai negi sunku jas sugalvoti bent kiek logiškas, kad tokie kaip aš, neturėtų kur prisikabinti? Ką galų gale visa tai reiškia ir ko galima išmokti? Svarbiausia, gilindamiesi į tai kaip veikia homeopatija, galime patirti tai, koks iš tikrųjų galingas yra placebo efektas. Cukrinė tabletė be jokio aktyvaus ingrediento veikdama psichologinę žmogaus būseną gali duoti pribloškiančių rezultatų. Pasakius, jog gavo nuskausminamųjų, tačiau iš tikrųjų davus placebo, pacientams buvo be skausmo raunami dantys. Lašines su morfinu, pacientams nematant, pakeitus į paprasčiausią fiziologinį tirpalą, t.y. sūrų vandenį, pacientai nė kiek nesiskundė, teigė, kad vaistai puikiai tebeveikia. Placebo efektas pasireiškia ne tik sąlygotas tablečių ar injekcijų. Tai kompleksinis reiškinys. Bėgikai greičiau bėga, o dviratininkai greičiau įveikia distanciją gaudami placebo, tačiau manydami jog tai naujas legalus stimuliuojantis vaistas. Esant tikram, jog geria alkoholinį kokteilį, kuriame alkoholio iš tikrųjų nėra nė lašo, žmogus apsvaigsta tarsi nuo tikro alkoholio. Yra gausybė detalių susijusių su placebo efektu. Brangesni vaistai, kaip taisyklė, veikia geriau. Kai kurių spalvų ar dydžio tabletės pasižymi geresniu efektu nei kitos. Kelios tabletės veikia geriau nei viena. Injekcijos praktiškai visada duoda geresnius rezultatus nei tabletės. Vienas įdomiausių yra Harvardo mokslininkų atradimas. Paaiškėjo, kad net kai žmogus žino gaunąs placebą, šis vistiek veikia. Skaitydami apie homeopatijos klinikinius tyrimus, akylesni skaitytojai pastebėjo, jog homeopatijos poveikis iš esmės sutampa su placebo efektu. Būtent taip ir yra. Homeopatinės tabletės literaliai yra placebo tabletės. Skirtumas yra jūsų supratime ir nuovokoje. Jeigu užgiedojo gaidys o paskui patekėjo saulė, tai nereiškia, jog ji patekėjo dėl gaidžio giesmės. Lygiai taip pat nereiškia, jog pavartojus homeopatinių vaistų jums padėjo būtent homeopatija. Priedas:
| ||||||
| ||||||