Mokslo ir technologijų pasaulis

Dideli pinigai ir garsios žaidėjų bei trenerių pavardės dar nėra pergalių garantas krepšinio aikštėje. Motyvacija, geras mikroklimatas ir savo vietos bei funkcijos komandoje žinojimas yra raktas į aukščiausius trofėjus. Kauno technologijos universiteto (KTU) Edukologijos katedros docento Gintauto Cibulsko teigimu, daugelį čempioniškų savybių turi garsiausia Lietuvos komanda Kauno „Žalgiris“.

Lyderystės ekspertas G. Cibulskas „Žalgirio“ komandą ir atskirus jos krepšininkus ne kartą yra konsultavęs ir tebekonsultuoja apie nusiteikimą, vienybę treniruotėse ir krepšinio aikštėje, krepšininkų potencialo atskleidimą, kad ekipa veiktų tarsi gerai suderintas mechanizmas.

Specialistas akcentuoja, jog šiuolaikinėje profesionalioje ekipoje yra ypatingai sunku sukurti terpę, kurioje visi krepšininkai jaustųsi kaip šeima ir rūpintųsi ne tik asmeniniais, bet ir komandos rezultatais.

KTU docentas G. Cibulskas mielai sutiko papasakoti apie sunkumus, kylančius formuojant profesionalia krepšinio komandą, žaidėjų motyvaciją ir trenerių bendravimo su krepšininkais ypatumus.

– Kas yra svarbiausia, siekiant suburti profesionalią sporto komandą, pavyzdžiui, tokią, kaip Kauno „Žalgiris“?

– Siekiant suburti profesionalią komandą, neužtenka tik „sumesti“ gerus žaidėjus į vieną krūvą. Komanda yra kur kas daugiau. Žinoma, sportininkų meistriškumas yra labai svarbus ir daug ką lemia, tačiau tikrai to neužtenka.  Istorijoje yra daug pavyzdžių, kai ekipos su pajėgiausiais Europos ir ne tik, krepšininkais pralaimi vien dėl to, kad jie žaidžia ne kaip vienas kumštis.

Nemažai dėmesio siūlyčiau skirti vadinamai psichologinei, komandos formavimo pusei, kuri yra daug sudėtingesnė. Visų pirma, joje atsispindi toks reiškinys, kaip žaidėjų suderinamumas. Įsivaizduokime, jeigu komandoje bus 2 ar 3 lyderiai, didelė tikimybė, jog jie tarpusavyje pradės konkuruoti, siekiant asmeninių tikslų, arba žaidėjas nežino savo vaidmens komandoje, po kiek laiko jis ims jaustis labai nelaimingas ir neduos komandai tai, ką galėtų duoti, o ekipoje visada svarbu pasiekti sinerginį efektą, kad komanda pilnai panaudotų visų žaidėjų potencialą.

Komanda yra toks darinys, kur kiekvienas žaidėjas turi savo asmeninius interesus ir kartais šie interesai nepilnai arba visai nedera su komandos interesais, būtent todėl visų asmenybių bei jų interesų suderinimas su komandos interesais, ypatingai svarbus formuojant profesionalų krepšinio klubą. Kiekvienas ekipos narys turi žinoti koks jo vaidmuo komandoje, ko iš jo tikimasi ir kur jis gali pasireikšti. Krepšininkas turi suprasti, kodėl jis yra būtent šioje komandoje, šioje vietoje ir kokie jam keliami lūkesčiai.

– Kas labiausiai motyvuoja žaidėjus dirbti ir stengtis dėl komandinės, o ne asmeninės sėkmės?

Faktorių yra daug ir labai įvairių, tačiau sportininkus visada įkvepia pojūtis, kad jie gali iškovoti titulą. Sezonas yra labai ilgas ir jeigu jo metu komanda supranta, kad tikrai yra pajėgi laimėti ne kelias rungtynes, o visą čempionatą – tuo atveju savo interesus pamina net didžiausi egoistai.

Kuo arčiau finalinės tiesiosios, tuo susitelkimas didesnis, o darbas sklandesnis. Pats jausmas, kad tu gali pasiekti išsvajotą tikslą ir pasipuošti medaliais nepaprastai sucementuoja žmones. Krepšinis žaidžiamas tam, kad komanda laimėtų trofėjų, o ne pavienes rungtynes.

– Kas padeda atsiskleisti ir integruotis tiems žaidėjams, kurie išvyksta karjeros laiptais kopti svetur?

– Viskas priklauso nuo komandos ir ypač nuo trenerio, pas kurį sportininkas papuls. Jeigu treneris mato kiekvieno žaidėjo talentus ir privalumus, jeigu mato, kurioje dėlionės vietoje jį panaudos – atsiskleisti lengviau. Žinoma, yra ir tokių trenerių, kurie neįžvelgia žaidėjo potencialo ir neišnaudoja krepšininko gabumų. Tokiu atveju žaidėjas gali jaustis nepilnavertiškai.

Europoje yra tokių ekipų, kuriose mokami dideli atlyginimai, tačiau rezultatai nedžiugina tos komandos vadovų, gerbėjų, pačių krepšininkų. Net talentingiausi didžiausius honorarus gaunantys krepšininkai neatneš klubui pergalės, jeigu jų nevienys bendras tikslas, neturės tikslios vietos komandoje. Sportininkai gali labai stengtis, bet jiems taip ir nepavyks atsiskleisti, jeigu treneris nenukreips jų tinkama linkme.

Pavyzdžiui, Kaune klubo vadovai, personalas yra tiesiog persismilkę „Žalgirio“ dvasia ir ji tvyro visur aplinkui. Net įėjus į areną jauti kaip žaidėjų, personalo ir fanų širdys pulsuoja vienu ritmu. Sportininkai jaučia tiek vidinį, tiek išorinį sirgalių palaikymą. Čia yra sudarytos vienos geriausių, jei ne pačios geriausios, Europoje sąlygos žaidėjų treniruotėms, reabilitacijai, individualiam tobulėjimui. Čia pritapti ir atsiskleisti lengviau, nes jautiesi kaip didelėje šeimoje, iš visų pusių esi lydimas daugybės teigiamų emocijų.

– Minėjote, jog treneris atlieka didelį darbą atskleisdamas žaidėjų gerąsias puses. Ar jis atsakingas ir už komandos atmosferą?

– Net patys mažiausi dalykai įtakoja tvyrantį bendrą klimatą, tačiau trenerio gebėjimas suvienyti komandą ir palaikyti joje stabilumą yra pats svarbiausias. Geriausia, kai visą vidinę terpę kuria būtent pagrindinis vadas. Žinoma, visi kiti klubo darbuotojai prisideda, bet šio žmogaus vaidmuo ypatingas. Jis praleidžia su žaidėjais labai daug laiko ir geriausiai supranta, kaip elgtis tam tikrose situacijose.

Sportininkams didelę įtaką daro artimieji ir sirgaliai. Kodėl sakoma, kad namuose žaisti daug lengviau? Juk lanko dydis ar atstumas iki jo visose aikštelėse vienodas. Palaikymas – itin svarbus variklis, vedantis pirmyn, o namų sienų jaukumas ir aidinčių plojimų persmelkta aplinka suteikia jėgų.

– Kokius santykius su savo komandos nariais turėtų palaikyti treneris? Ar tiesa, kad itin sunku neperžengti ribos ir neprisileisti žaidėjų per arti?

– Sunku pasakyti, koks variantas būtų pats optimaliausias. Visi treneriai yra skirtingos asmenybės ir turi individualius bendravimo gabumus: vienas griežtas, kitas draugiškas, vienas keikiasi, o kitam užtenka tik piktai pažiūrėti. Svarbu, kad būtų pasiekti tikslai.

Geriausia, kai treneris sugeba išlaikyti tokį balansą tarp draugiškumo ir atstumo, kuomet žaidėjai trenerį gerbia ir pasiruošę kautis ne tik už klubą, ne tik už save, bet ir už trenerį. Ta riba tarp pagarbos ir draugiškumo yra labai plona, todėl ypač rungtynių metu tos ribos peržengti nereikėtų, juk žaidėjai yra kareiviai, kurie eina į mūšį ir čia jau ne vieta ilgoms diskusijoms, jie turi pasitikėti treneriu ir vykdyti jo nurodymus.

Šilti santykiai yra gerai, bet komandoje turi jaustis, kas yra vadas ir kas diriguoja paradui. Tiesa, ir žaidėjai visi skirtingi: vieni labai intelektualūs, apsiskaitę ir su jais gali leistis į gilesnes diskusijas, kiti daugiau sportinio charakterio ir jiems patinka griežtesnis žodis. Tik aukšto meistriškumo treneriai jaučia, kokie yra jo komandos nariai ir žino, kaip su kiekvienu rasti bendrą kalbą.

– Ką galėtumėte rekomenduoti jaunam krepšininkui, norinčiam patekti į profesionalią komandą, tokią, kaip Kauno „Žalgiris“?

– Siūlyčiau apsišarvuoti tikėjimu ir kantrybe, būti tvirtu. Tikint savimi galima daryti stebuklus. Sportininkas niekada negali galvoti, kad yra prastesnis už kitus – pasitikėjimas savimi šiame kelyje užima ypatingą vietą. Kantrybė reikalinga tam, kad neatsibostų ir užtektų jėgų sunkiai dirbti. Suderinus abu dalykus galima daug ko pasiekti.

Žinau daugybę atvejų, kai jaunimo rinktinėse lyderiais buvę žaidėjai šiandien yra toli nuo sportinių aukštumų. Tie, kurie kantriai dirbo, tikėjo tuo, ką daro – pasiekė savo. Charakteris ir užsispyrimas taip pat labai svarbu. Tikras sportininkas turi nepasiduoti ir atsilaikyti labai nemaloniose situacijose.

Galiausiai labai svarbus mylimų žmonių palaikymas. Artimųjų tikėjimas yra didelis stimulas siekiant išsvajoto tikslo... ir ne tik krepšinyje.