Mokslo ir technologijų pasaulis

Praėjusį šeštadienį, tarp 13-os ir 14-os valandos, Keturakių kaimo pamiškėje vilkai užpuolė Medingėnų pašto viršininkę, plungiškę Reginą Buivydienę. Moteris nuo vilkų gynėsi dujų balionėliu, purkšdama jas ir melsdamasi, kad tik dujos nepasibaigtų, rašo zemaiciolaikrastis.lt.

Po to, matyt, pats angelas sargas jai pakuždėjo, kad telefono adresų knygutėje ji turi Keturakiuose gyvenančių Egidijaus ir Linos Venckų telefono numerį. Vienoje laukymėje (atvirose vietose vilkai nuo jos pasitraukdavo) moteris paskambino E.Venckui ir prašė gelbėti ją nuo vilkų.

Keturakiškis žurnalistams sakė iškart supratęs, jog pašto viršininkė pateko į didelę bėdą. Jis su sūnumi Mantu tuoj pat sėdo į mašiną ir, nuolat signalizuodami, puolė plungiškės gelbėti.

Laiškanešės perspėjo – aplink Medingėnus šlaistosi vilkai

Taip jau yra, kad savaitgaliais Medingėnai, kur gyvena apie 400 žmonių, lieka atskirti nuo pasaulio. Rytais iš Plungės dar atvažiuoja ir tuoj pat grįžta vienas autobusas, o po to – ką nori, tą daryk. Į Keturakius, kur yra ne daugiau kaip 30 trobų, autobusas atvažiuoja ir po pietų, tad šeštadieniais R. Buivydienė, baigusi darbą 13 valandą, pėsčiomis eina apie 4 kilometrus iki Keturakių, kur sėda į autobusą ir grįžta namo.

„Esu drąsi, – sakė ji, – tačiau nuo šiol niekuomet tuo keliu nebeisiu. Nežinau, kaip man tąkart širdis nesustojo.“ Tą rytą atvažiavusi viena laiškininkė viršininkei sakė kelio pakraštyje mačiusi vilką.

„Nepatikėjau, – pasakojo R. Buivydienė, – pamaniau, jog iš Kauno kilusi moteris šunį su vilku supainiojo. Dar paklausiau, kaip jis atrodė, o ši ir sakanti: „Kaip iš paveikslėlio.“

Turėjau suklusti, nes ir antroji laiškanešė, automobiliu su žentu važiavusi, taip pat sakėsi ant kelio vilką mačiusi. Ir dar tokį įžūlų – šis net trauktis nenorėjęs. Tačiau buvau įsitikinusi, kad dieną vilkai tikrai nepuls – tą man dar autobuso vairuotojas patvirtino, kai pasiteiravau apie vilkus.“

Siaubo kilometrai

Taigi tuoj po 13-os valandos, uždariusi paštą, R. Buivydienė patraukė įprastu keliu. Nusileidus nuo nemažo kalnelio ir kylant įkalnėn, kažkas krūmuose tarsi šmėkštelėjo. Užlipusi į kalvą, moteris išvydo daugybę pėdų.

Dar pamanė – ir ką tie šunys čia veikia?.. Tačiau širdyje jau sukirbėjo nerimo kirminas. Jeigu taip dabar nutiktų, būtų grįžusi atgal, bet tąkart tik išsitraukė dujų balionėlį, kurį nešiojosi nuo piktų žmonių apsiginti, ir tvirtai jį suspaudė saujoje.

Tie keturi kilometrai – krūmynais ir laukymėmis nusėti. Eidama pro krūmus, staiga išvydo vilką. Šis jos nė kiek neišsigando ir ramiai žingsniavo pakraščiu. Netrukus šalia jo atsirado antras vilkas.

R.Buivydienė persigando, tačiau čia pat buvo laukymė ir, išėjusi į ją,  moteris žvėrių nebematė. Kai vėl pasiekė krūmus, vilkai ją puolė.

Plungiškė purškė dujas, kiek įmanydama, kol šie atšoko. „Į akis nė vienam nepataikiau. Vienam kažkur prie ausų, kitam – prie uodegos kliuvo. Jie save uostinėjo, bet ir toliau dzimbino iš paskos. Netrukus šalia jų atsirado trečias žvėris – gerokai už tuodu smulkesnis. Laimė, kad čia pat buvo palaukė.

Aš meldžiau tik vieno – kad nepasibaigtų dujos“, – kraupų vaizdą prisimena plungiškė. 

Kai moteris perėjo laukymę ir vėl artėjo prie krūmų, išvydo ant kelio stovintį gerokai už tuos tris stambesnį vilką. Tada jau visiškai puolė į  paniką, ir jeigu ne išganinga mintis, kad ji turi keturakiškių Venckų telefono numerį, nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę.

Išgirdę pagalbos šauksmą, šie žmonės, nė akimirką nesuabejoję, puolė į pagalbą. Tik išvažiavę iš kaimo, jie ėmė nuolat signalizuoti ir skambinti telefonu, klausdami, kurioje vietoje ji yra.

Už savo gyvybę dėkinga daugiavaikei šeimai

„Kai ėmė skambėti mano telefonas ir pasigirdo automobilio signalai, tie  trys vilkai dingo, tačiau ketvirtasis nė nemanė trauktis – stovėjo lyg įkaltas. Tik kai Venckai privažiavo artyn ir iki mūsų liko koks puskilometris, jis lėtai nudyrino į krūmus. O aš, išvydusi mašiną, pasijutau drąsiau ir pasileidau jos link.

Tai buvo paskutinė mano kelionė  šiuo taku. Nenoriu nė prisiminti. Iki šiol be proto skauda širdį. O tą šeštadienį, kai grįžau į namus, pamaniau, jog išprotėsiu. Tačiau paskui paliepiau sau – raminkis, juk viskas baigėsi gerai, tu – gyva.

Prisileidau vonią karšto vandens, įpyliau žolelių ekstrakto ir taip bandžiau nusiraminti. Padėjo, tačiau skausmas širdies plote – iki šiol neatlėgsta. 

Aš puikiai suprantu, kad, jeigu žvėrys būtų mane pargriovę, niekas nė kaulelio nebūtų radęs. Kalbėjau su miškininkais, su medžiotojais, ir visi jie tvirtino, kad vilkai jau buvo pasiruošę medžioklei. Jie, matyt, baisiai alkani, tad jiems visai nesvarbu, kas jų grobis – stirna ar žmogus. Ir dabar, kai apie tai kalbu ar tai prisimenu – per visą kūną šiurpuliukai eina.

Už savo gyvybę turiu būti dėkinga daugiavaikei L. ir E. Venckų šeimai. Todėl labai noriu šiems žmonėms padėkoti už didelę širdį. Jų sūnus Deividas kažkada, kai jie dar gyveno Užlieknio kaime, per gaisrą išgelbėjo savo sesutę. Dabar jų tėvas ir antrasis sūnus Mantas išgelbėjo mane.

Noriu padėkoti ir Keturakių kaimo ūkininkui Antanui Ubartui, kuris, išvydęs, kad aš ta pamiške vaikštau, keliuką nuvalė. Tik daugiau tuo keliuku nebesinaudosiu.“

Likimas dovanojo antrąjį gimtadienį

„Žemaičio“ žurnalistai kartu su R. Buivydiene apsilankė pas dešimt vaikų auginančius Venckus. Namuose radome tik tėvus, Deividą, kuris netrukus jau pradės dirbti UAB „Plungės Jonis“, ir pačius mažiausius šios šeimos narius. Moteris jiems atvežė savo antrojo gimtadienio vaišių – saldainių, vaisių ir nuoširdžiai padėkojo už tai, kad jie, nieko neklausdami, neatsikalbinėdami skubėjo jai pagalbon.

Deividas sakė, jog būtent tą šeštadienį medžiojo Purvaičių medžiotojų būrelio vyrai, o jis ir dar keli jaunuoliai buvo varovais. Vaikinukai taip pat matė vilkų, vienas jų net bandė šunį pulti, bet kadangi miške buvo daug žmonių ir šunų – atsitraukė.

„Gal tie vilkai iš ten ir atbėgo?“ – svarstė pašto viršininkė, tačiau vaikinas patikino, jog ir aplinkiniuose miškuose vilkų yra – vaikai juos matydavo, eidami ar grįždami iš mokyklos. O vakarais yra matę net didžiulius būrius, kuriuose – apie dešimt vilkų. Tik pult jie niekuomet nepuolę, bet ir slėptis, žmones išvydę, neskubėjo.

Tai girdėdama, R.Buivydienė net apsiverkė – ji gerai suprato, jog stovėjo ant pat mirties slenksčio. „Nuo šiol sausio 16-ąją švęsiu savo antrąjį gimtadienį“, – sakė ji.

Roma Mėčienė

zemaiciolaikrastis.lt