Mokslo ir technologijų pasaulis

Praėjusią vasarą, Šiaurės Korėja įvykdė kai ką labai keisto. Per 70-ąsias nepriklausomybės metines po japonų okupacijos, uždara ir autoritarinė valstybė prisipažino, kad savo laikrodžius nuolat atsukdavo pusvalandį atgal. Šalis sukūrė savo laiko zoną: Pchenjano laiką, rašoma independent.co.uk.

Iš pirmo žvilgsnio, šis planas neatrodo logiškas. Daugelis, žinoma, šį žingsnį aiškina kaip dar vieną nelogišką politinį Š. Korėjos išsišokimą. Tačiau Pchenjano laikas reiškia ir ką kitą. Visame pasaulyje esančios skirtingos laiko zonos turi prasmę.

Štai, pavyzdžiui, Rusija šiuo metu turi 11 laiko zonų, o Kinija – tik vieną. Ispanai teigia, kad jie nuolat jaučiasi pavargę dėl netinkamos laiko zonos. Sunku paaiškinti kodėl, bet Nepalas yra vienintelė šalis pasaulyje, kurios laiko zona yra nustatyta 15 minučių skirtumu (laiko skirtumas su Lietuva +3 val. 45 min.).

Stebinti šiuos chaotiškus reiškinius kyla logiškas klausimas: ar laiko juostos išvis reikalingos? Bent jau taip mano Steve Hanke ir Dick Henris.

Prieš kelerius metus du Johnsono universiteto dėstytojai – garsus ekonomistas Hanke ir fizikos bei astronomijos specialistas Henry – suvienijo jėgas ir pasiūlė naują kalendorių, kuris ištaisytų dabartinio netikslumus.

Planas buvo stebėtinai paprastas. Užuot bandydami kontroliuoti keletą laiko zonų visame pasaulyje, turėtume pasirinkti lengvesnį kelią: vietoj visų laiko juostų padaryti vieną „Universalų laiką”.

Tai skamba rizikingai? Galbūt, galbūt ir ne. Skamba ekstremaliai? Galbūt, o galbūt ir ne. Mąstant logiškai, pagal „Universalų laiką” viskas atrodytų labai paprastai: jeigu Vašingtone yra 7 valandos ryto, tai ir visame pasaulyje yra 7 valandos ryto. Kad ir kur bebūtumėte – visur laikas būtų vienodas.

Nors tai akivaizdžiai palengvintų mūsų gyvenimus, tokia idėja priverstų pakeisti požiūrį į laiką. Kol laikrodžiai būtų paremti „koordinuotu universaliu laiku” (pakeistų dabar pagrindiniu laikomą Grinvičo laiką, kuris eina per pietryčių Londoną), daugumai žmonių visame pasaulyje tektų pakeisti savo dienotvarkės planavimo įpročius.

Pavyzdžiui, Vašingtone žmonės turėtų priprasti prie to, kad saulė kiltų perpiet, o valgyti vakarienę tektų pirmą valandą ryto (o tai galbūt ne visiems žmonėms būtų didelis pokytis).

Bet daugeliu atvejų Hanke ir Henry mintis dėl naujos sistemos paverstų bendravimą ir keliones daug lengvesnes.