Mokslo ir technologijų pasaulis

Štai taip. Kaimynai iš rytų užsimojo modifikuoti turimas tarpžemynines balistines raketas taip, kad jos branduolinį užtaisą nuskraidintų ne į kurią nors valstybę, o į kosmosą. Tiesa, objektas, į kurį taikysis rusai – labai konkretus. Ne tik labai konkretus, bet ir labai gerai žinomas. O liūdniausia – bene pavojingiausias kosminis kūnas, galintis rėžtis į Žemę artimiausiu metu.

Tai – grėsmingasis labai arti Žemės praskriejantis asteroidas Apofis (Apophis). Vienas jo vizitų numatomas 2036-aisiais. Gal būti, kad tai bus paskutinis jo vizitas Žemės link.

Kodėl kovai su Žemei grėsmę keliančiais asteroidais rusai pasirinko tarpžemynines balistines raketas?

„Daugelis raketų naudoja skystą kurtą, todėl šūviams į asteroidus netiktų, – aiškina Kakejevo raketų dizaino biuro (Rusija) vadovas Sabitas Saitgarajevas. – Degalai joms pilti pradedami, likus maždaug 10 dienų iki starto. Todėl tokios raketos visiškai netiktų netikėtai pasirodžiusių asteroidų numušimui – tokių, koks 2013-aisiais sprogo virš Čeliabinsko. Juk tokie gana nedideli asteroidai (20-50 metrų skersmens) aptinkami likus vos kelioms valandoms iki jų įskriejimo į atmosferą.“

„Tokių asteroidų numušimui puikiausiai tiktų šiek tiek modifikuotos tarpžemyninės balistinės raketos, kurios varomos kietu kuru, – įsitikinęs S. Saitgarajevas. – Kaip tik tokią pabandymui norėtume paleisti 2036 m. į prie Žemės gana pavojingai priartėsiantį asteroidą Apofis.“

Kaip kilnu! Kodėl vieno pražūtingiausių ginklų planetoje nepavertus milijonų ar net milijardų žmonių gelbėtoju? Tačiau ištaškyti asteroidą į šipulius… Ir vieną milžinišką bėdą konvertuoti į daugybę didelių bėdų?

Šiuo atveju turbūt ne. Čia kalbama ne apie iš piršto laužto XX a. 9-ojo dešimtmečio prasto fantastinio filmo scenarijaus įgyvendinimą, o apie nedidelių asteroidų numušinėjimą.

Garsaus astrofiziko Neilo DeGrasse Tysono teigimu, asteroidas Apofis 2029 m. balandžio 13 d., penktadienį, praskries taip arti Žemės, jog atsidurs žemiau geostacionarinėmis orbitomis aplink Žemę skriejančių palydovų. Kokiu tiksliai atstumu tąsyk praskries asteroidas, dar sunku apskaičiuoti – tiesiog per daug visokiausių faktorių. Žinoma tik tiek, kad 2029 m. asteroidas praskries kažkur tarp Žemės ir geostacionarinių palydovų orbitos.

Toje dvidešimt kelių tūkstančių km atkarpoje yra tokia maždaug 800 metrų skersmens „gravitacinė adatos skylutė“. Jei į ją pataikys Apofis, lygiai po 7 metų, 2036 m. balandžio 13 d. dar kartą sugrįžęs jis garantuotai rėšis į Žemę.

Jis nėra 10 km dydžio – toks sukėlė dinozaurų eros masinį gyvybės išmirimą. Apofis – „vos“ 325 metrų skersmens. Ir vis dėlto. Minėtas amerikiečių mokslininkas žino, kad asteroidas kristų kažkur Ramiajame vandenyne, netoli Šiaurės Amerikos krantų. Jo smūgis vandenyne (ne dugne) išmuštų 5 km skersmens duobę. Ramiuoju vandenynu nusiris didžiulė cunamio banga. Mažiausiai 15 metrų aukščio.

„Žinia, vandenynai nemėgsta, kai juose atsiranda skylių – ypač 5 km skersmens skylių, – šmaikštauja N. DeGrasse Tysonas. – 5 km aukščio vandens sienos susiglaus, šliūkštelės nepaprastai aukštai į atmosferą, o tada visas vanduo pasileis atgal, į Ramųjį vandenyną. Taip prasidės antras ciklas. Kiekvieno ciklo trukmė – apie 50 sekundžių. Taigi, Ramiojo vandenyno pakrantes kas 50 sekundžių užlies nauja cunamio banga. Tik kiekvienąkart vis gausesnė kranto pastatų nuolaužų.

Jei turite keletą minučių laisvo laiko, kviečiame vaizdingą N. DeGrasse Tysono pasakojimo paklausyti ir pažiūrėti patiems.

Astrofiziko Neilo DeGrasse Tysono interviu apie Apophio grėsmę

Taigi, Apofis – ne juokas. Tačiau ir rusai šauti į Apofį balistine raketa su branduolinėmis galvutėmis susiruošė ne juokais. Kakejevo raketų dizaino biuras šiam projektui iš Rusijos Gynybos ministerijos prašo 7 mln. dolerių. Tuomet projekto vykdytojai modifikuotų vieną iš turimų Rusijos tarpžemyninių balistinių raketų. Kurio konkrečiau tipo – neaišku. Tačiau Rusija ketina atnaujinti sausumoje dislokuotų raketų arsenalą, todėl kandidatų šūviui į asteroidą neturėtų stigti.

Kaip dėl branduolinio užtaiso? Yra mokslininkų, palaikančių tokio šūvio idėją, tačiau kur kas daugiau mokslininkų tokiam metodui prieštarauja bei siūlo naudoti gravitacinius stumtelėjimus, kinetinius impulsus ar net saulės vėją. Tiesa, visiems šiems metodams reikėt gerokai daugiau laiko. Kurio, deja, gali ir nebūti. Ypač kalbant apie mažųjų asteroidų išpuolius. Nors dabar mokslininkai seka apie 10 tūkst. atrastų asteroidų, kurių tikimybė rėžtis į Žemę nėra nulinė, apskaičiuota, kad po Saulės sistemą laigo 100 kartų daugiau kol kas neatrastų jų brolių. O smogti jie gali labai netikėtai – ir bet kurią dieną.

Tad rusų siūlomas būdas – galbūt vienas iš paprasčiausių, mėginant į netikėtą asteroido vizitą sureaguoti kuo operatyviau. Vėlgi, turima omenyje atvejus, kai asteroidas atrandamas paskutinėmis dienomis ar net valandomis iki susidūrimo su Žeme.

Įdomi detalė. Galingiausios pasaulio valstybės gynybai nuo kitų valstybių išleidžia trilijonus dolerių ir eurų. O kiek išleidžiama gynybai su nematomais, tačiau ne mažiau baisesnių padarinių galinčiais pridaryti kosminiais Saulės sistemos akmenukais? Vienas kitas milijonas?