Mokslo ir technologijų pasaulis

Apie Vokietijos baltistiką, lietuviškas pavardes Vokietijoje, Mažosios Lietuvos kultūros tyrimus pasakojo Vokietijoje esančios Baltų studijų draugijos pirmininkė, Humboldtų universiteto daktarė Christiane Schiller.

– Esate baltistikos tyrėja. Kodėl Jūsų dėmesį patraukė būtent šis mokslas?

– Iš pradžių domėjausi mažų tautų, egzotiškomis kalbomis – taip patekau į savo lietuvių kalbos mokytojos, ilgametės globėjos ir mokslinės mentorės, gerai žinomos Halės baltistės dr. Gertrudos Bense’s rankas.

Ji pažadino manyje meilę lietuvių kalbai ir domesį moksliniais tyrimais, visų labiausiai tokiais, kurie siejasi su Mažosios Lietuvos problematika – tam ji pati paskyrė savo mokslinę veiklą. Dabar su Lietuva mane sieja ne vien moksliniai interesai, bet ir ilgamečiai labai intensyvūs, nuoširdūs kolegiški ir draugiški ryšiai, tad Lietuva tapo mano antrąja gimtine ir visuomet jaučiuosi tarsi grįžusi namo.

– Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kada ir kaip Vokietijoje atsirado lietuviškų pavardžių, kokios aplinkybės lėmė jų atsiradimą?

– Kai Vokietijoje kalbu apie Lietuvos ir Vokietijos istorines sąsajas, stengiuosi parodyti, kad jos buvo glaudžiai persipynusios (daugeliui vokiečių šių dienų Lietuva yra egzotiškesnė šalis už Turkiją arba Šiaurės Afriką) ir visuomet paminiu daugybę Vokietijoje paplitusių lietuviškos kilmės pavardžių – bene geriausiai iš jų žinoma buvusio Berlyno mero pavardė Wowereit.

Lietuviškas pavardes Vokietijoje daugiausia išlaikė asimiliuotų Mažosios Lietuvos gyventojų palikuonys, kurie XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje atsikėlė gyventi į Berlyną arba Ruro sritį ieškodami darbo arba turėjo bėgti iš Rytprūsių. Dauguma jų įsikūrė Šiaurės Vokietijoje, kuri tapo naująja jų tėvyne.

– Ar tokių pavardžių yra daug, kokios yra dažniausios, kas joms būdinga?

– Atsargiai vertindama imčiausi teigti, kad apie pusės milijono Vokietijos gyventojų pavardės yra lietuvių kilmės. Tikslaus pavardžių skaičiaus nustatyti neįmanoma, mat kai kurios pavardės turi daugybę rašybos variantų, pavyzdžiui, vien Žemaitis turi per dvi dešimtis vokiškų variantų, o daugybė pavardžių yra itin retos, jas turi vos po keletą žmonių.

Penkios dažniausios lietuviškos kilmės pavardės Vokietijoje yra Naujoks (Vokiškos lietuviškų pavardžių formos paprastai neturi galūnių, o istorinės pavardės su galūne -aitis yra itin retos. Šiuo metu Mainco Mokslų ir literatūros akademijoje rengiamas skaitmeninis Vokietijos pavardžių žodynas. Šiame projekte aš dirbu prie lietuviškų, latviškų ir senųjų prūsų pavardžių. Pirmuosius šio žodyno straipsnius apie lietuviškas pavardes, pvz., Zemaitis, jau galima rasti internete.

– Taip pat tyrinėjate ir Mažosios Lietuvos kultūrą, kalbą, literatūrą. Šių metų Vilniaus knygų mugėje kartu su kolegomis pristatote knygą Nidos mokyklos kronika. Kaip ši knyga buvo rengiama, kas joje spausdinama?

– Nidos ir Kuršių nerijos istorija domiuosi jau senokai, tad sėkmingai sutapo, kad 2013 metais mano gera kolegė ir draugė Vilija Gerulaitienė kreipėsi į mane prašydama patarimų, kai ėmėsi rengti vokišką Nidos mokyklos kronikos publikacijos leidimą. Istorinių šaltinių publikavimas reikalauja atlikti begalę papildomų tyrimų ir paieškų, dažnai tokio leidinio koncepcija kinta, nes randasi naujų dokumentų ar užtinkama naujos informacijos. Taip buvo ir šį kartą.

Šio leidinio sumanymas kilo dr. Gitanui Nausėdai, kai 2012 metais Bassenge aukcione Vokietijoje jis įsigijo vokiškai rašytą Nidos mokyklos kronikos rankraštį ir dėjo visas pastangas jį išleisti. Jau 2013 metais Vilniuje buvo išleista vokiška publikacijos dalis, o šiemet parengėme ir antrąją – lietuvišką ir papildytą: tai trys Nidos mokyklos kronikos rankraščiai, kuriuos nuo 1894 m. iki 1944 m. rašė mokyklos mokytojai.

Ankstesnių mokyklos mokytojų, kurie būdavo ir Nidos parapijos kunigai, rašytos kronikos, deja neišliko. Gal kada nors atsiras ir jos, kaip netikėtai ir pačiu laiku atsirado, tiesa, tik kopija, 1894–1923 metais rašyta mokyklos kronika. Ją saugojo ilgametė Nidos mokyklos direktorė Rūta Žeimienė.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad mokyklos kronika pateikia tik paprastą visų mokyklos įvykių aprašymą. Tačiau ši kronika aprėpia gerokai plačiau ir dėl to yra neįkainojamos vertės istorinis dokumentas – nuo 1872 metų Prūsijoje kaimo mokyklų mokytojai dvasinių, mokymo ir medicinos reikalų ministro potvarkiu mokyklų kronikas privalėjo išplėsti iki „kraštotyrinių tų gyvenviečių kultūros istorijos veikalų“.

Mokyklų kronikas turėjo rašyti vyriausieji mokyklų mokytojai (Hauptlehrer). Skelbiamus dokumentus užrašė dešimt Nidos mokyklai vadovavusių mokytojų. Seniausias išlikęs dokumentas datuotas 1854 metais – tai kunigo ir mokytojo Gustavo Egberto Syllos surašytas pamokų tvarkaraštis ir mokyklos nuostatai.

Ypatingą pagarbą dera atiduoti ilgamečiam mokytojui Henry’ui Fuchsui, kuris į kroniką įterpė literatūrinį talentą liudijančių fragmentų. Didelę dalį tekstų perėmęs iš senų mokyklos ir bažnyčios dokumentų, Fuchsas dėsto Nidos ir gretimo Karvaičių kaimo istoriją nuo XVII amžiaus, o vėlesniuose savo paties tekstuose geba detaliai fiksuoti ir išsamiai aprašyti aktualius trečiojo ir ketvirtojo XX amžiaus dešimtmečio pradžios savo krašto įvykius, vis didėjančią politinę įtampą, į rankraštį įklijuoja Nidai ir nerijai svarbių laikraščių iškarpų arba pateikia straipsnių nuorašų.

Kaip ryški, romantiška, bet tuomečiuose politiniuose verpetuose pasiklydusi asmenybė atsiskleidžia mokytoja Susanne Jenssen – jai ir turime būti dėkingi už traukiantis į Vokietiją su savimi išsivežtą ir išsaugotą mokyklos kroniką. Jenssen įrašai kupini asmeninių išgyvenimų, nacionalsocializmo ritualų ir karo metų aprašymų, kurie netelpa į mokyklos kronikos kaip mokyklos dokumento sampratą. Pirmoji, vokiška šio leidinio dalis jau buvo pristatyta Berlyne, Leipcige, Brėmene ir susilaukė palankių recenzijų tiek Vokietijos žiniasklaidoje, tiek specialiuose leidiniuose.

Vilniaus knygų mugėje Lietuvos skaitytojams bus pristatytas visas dviejų dalių leidinys, kurį sudaro vokiškų rankraščių transkripcijos, jų vertimas į lietuvių kalbą, gausybė dalykinių komentarų ir originalių iliustracijų. Džiaugiamės knygos dailininkės Sigutės Chlebinskaitės darbu – ji sukūrė reto grožio knygos dizainą.

– Kartu su savo studentais 2017-ųjų metų Leipcigo knygų mugei į vokiečių kalbą verčiate Mažosios Lietuvos enciklopedinį žinyną. Kaip kilo idėja imtis šio darbo?

– Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas ieškojo, kas išverstų Mažosios Lietuvos enciklopedinį žinyną į vokiečų kalbą. Tarpininkaujant Lietuvos Respublikos ambasados kultūros atašė dr. Gabrielei Žaidytei, kuri žino mano mokslinius interesus, leidykla kreipėsi į mane. Tuo metu kaip tik buvau baigusi vertimo iš lietuvių kalbos semestro kursą studentams ir kolegoms ir jaučiau, kad jie su imtųsi šio darbo, todėl man kilo mintis žinyną versti kartu su studentais.

Šis sumanymas juos bemat įkvėpė ir mes susitelkėme bendram projektiniam darbui. Versdami jie įsigilina ir į Mažosios Lietuvos istoriją, ir gauna nepalyginamai daugiau žinių nei gautų seminare apie Mažąją Lietuvą.

– Jūs taip pat vadovaujate ir Humboldtų universiteto Baltų studijų draugijai, kasmet rengiate baltistikos konferencijas. Kas jose dalyvauja kaip klausytojai? Kam įdomūs baltų kalbų, literatūros ir kultūros klausimai Vokietijoje?

– Baltų studijų draugija (Gesellschaft für Baltische Studien e.V.), kuriai pirmininkauju, nėra Humboldtų universiteto draugija, tai susivienijimas, jungiantis baltistus – mokslininkus, nagrinėjančius su Baltijos šalimis susijusią problematiką, ir mums rūpimais klausimais besidominčius mėgėjus iš Vokietijos ir kitų šalių. Ji išsirutuliojo iš Berlyno baltistų būrelio (Baltistenkreis zu Berlin e.V.), kuriam vadovavo didžiai nusipelnęs ilgametis pirmininkas, garsus Vokietijos baltistas profesorius dr. Raineris Eckertas.

Jis ir perleido į mano rankas šios draugijos vairą. Baltų studijų draugijos istorija siekia 1964 metus, kuomet vadovaujant gerbiamam baltistui ir slavistui, Jono Bretkūno tyrėjui profesoriui dr. Viktorui Falkenhahnui Rytų Berlyne buvo įkurta baltų kalbų, literatūros ir kultūros studijų organizacija, kasmet rengdavusi po dvi legenda tapusias baltistų konferencijas. Jose, be kita ko, dalyvaudavo ir garsūs vokiečių rašytojai su lietuvių literatūros veikalų – tiek prozos, tiek poezijos – vertimais.

Baltų studijų draugija stengiasi tęsti darbą tokia pat dvasia ir išlaikyti tradiciją. Šia proga norėčiau pakviesti lietuvių kolegas tapti draugijos nariais ir aktyviais draugijos veiklos dalyviais.

– Kada ir kur vyks šių metų konferencija? Kokia šiųmetės konferencijos tema, apie ką bus skaitomi pranešimai?

– Pernykštėje rudenį vykusioje konferencijoje svarbiausias dėmesys buvo skirtas baltistikos perspektyvoms. Dalyvaujant abiejų baltiškųjų respublikų – Latvijos ir Lietuvos ambasadoriams Vokietijoje, J. E. Deividui Matulioniui ir J. E. Elitai Kuzmai, jas nagrinėjo baltistikos centrų vadovai.

Šių metė konferencija, kuri vyks Berlyno Humboldtų universitete gegužės 20–21 dienomis, skirta temai „Vokiečių mokslininkai ir baltų kalbos“. Apie daugybės vokiečių mokslininkų baltų kalbų tyrimus iki šiol buvo žinoma mažai, o apie kai kuriuose nežinota visai nieko.

Pavyzdžiui, bus skaitomi pranešimai apie garsaus pasakų rinkėjo ir Vokiečių kalbos žodyno autoriaus Jacobo Grimmo, vokiečių literatūros ir teatro reformatoriaus Johanno Christoph’o Gottschedo ir žymaus vokiečių kalbos dialektologo ir vokiečių kalbos atlaso iniciatoriaus Georgo Wenkerio domėjimąsi lietuvių kalba.

Džiaugiamės, kad šioje konferencijoje dalyvaus ir mūsų kolegės iš Lietuvių kalbos instituto habil. dr. Ona Aleknavičienė ir dr. Birutė Triškaitė.

– Ar tarp Humboldtų universiteto studentų lietuvių kalba yra populiari? Kiek maždaug studentų kasmet mokosi lietuvių kalbos? Ką jie mano apie lietuvių kalbą, kas mokantis lietuvių kalbos jiems sudėtingiausia, kas lengviau?

– Į lietuvių kalbos kursus Humboldtų universitete užsirašo istorinės kalbotyros studentai. Kursų dalyvių skaičius kinta priklausomai nuo to, ar šis kursas jiems privalomas, ar fakultatyvus.

Tie, kurie sąmoningai apsisprendžia mokytis lietuvių kalbos, dirba su didžiuliu atsidavimu, baltistikos temomis rašo namų, bakalauro ir magistro darbus arba net mokslinius straipsnius į dalykinius žurnalus. Turime studentų, kurie pasinaudojo galimybe ilgėliau studijuoti Lietuvoje, todėl gerai moka lietuvių kalbą ir savo gebėjimus pritaiko vertimo arba mokslinių tyrimų projektuose.

Kai studentų klausiu, kas jiems sunkiausia, jie vienu balsu sako, kad skaičių vartosena, tinkamas veiksmažodžių priešdėlis ir kirčiavimas. Kiekvienais metais rugsėjį – šiemet jau penktą kartą – Humboldtų universitete bendradarbiaujant su Vilniaus universitetu rengiami intensyvūs dvisavaitiniai lietuvių kalbos kursai. Jie skirti Vokietijos universitetų ir aukštųjų mokyklų studentams, kurie ten, kur studijuoja, neturi galimybės išmokti lietuvių kalbos.

Norinčių dalyvauti šiuose kursuose daug, prašymų visuomet pateikiama daugiau, negu galime priimti, nes dalyvių skaičius ribotas – jų priimame tik penkiolika. Daugelis šiuos kursus išklausiusių studentų tęsia studijas Lietuvoje, čia studijuoja vieną arba kelis semestrus, atlieka praktiką įmonėse arba organizacijose arba savanoriauja. Ne vieną klausytoją į kursus atveda meilė.

– Kaip matote Vokietijos baltistiką apskritai? Su kokiomis problemomis susiduriama, kokios įžvelgiate šio mokslo Vokietijoje perspektyvas?

– Paskutinį XX a. dešimtmetį ir mūsų amžiaus pradžioje baltistika Vokietijoje išgyveno pakilimą: buvo išplėsti baltistikos centrai Miunchene ir Miunsteryje, tokie centrai įkurti Greifsvalde, o 2002 metais ir Erlangene. Tačiau pastaraisiais metais tenka apgailestauti dėl geroko nuosmukio. Tokią raidą salygojo studijų pertvarka į bakalaurines ir magistrines ir įvesti tvirti studijų planai, vadinami Curricula.

Jiems įgyvendinti būtina pasitelkti daugybę dėstytojų. Baltistika, kaip siaura mokslo sritis, to neįstengia. Buvo atsižvelgta į tai, kad baltistikos studijų pageidauja palyginti nedaug studentų, ir panaikinti atitinkami baltistikos studijų kursai. Tačiau pastaraisiais metais pastebiu tam tikrą konsolidavimąsi, net, sakytum, naują vilčių teikiantį pakilimą.

Greta su jau tradiciniu baltistikos centru Greifsvalde, kuris po dvejų metų švęs 25 metų sukaktį, rikiuojasi ir kiti – Frankfurto Goethe’s universitete ir Berlyno Humboldtų universitete. Esu labai dėkinga Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai už skiriamą mano, kviestinės profesorės, vietos finansavimą ir dėmesį baltistų veiklai Humboldtų universitete.

Belieka puoselėti lūkesčius, kad netrukus bus galima rasti sprendimą, kaip šiame Berlyno universitete ir toliau išlaikyti baltistiką. Baltistikos ateitis priklauso nuo to, ar mums pavyks užtikrinti minėtų baltistikos centrų finansavimą ir įžiebti studentų susidomėjimą mūsų dėstomu dalyku. Tam būtinas visų baltistikos centrų bendradarbiavimas, nes tik drauge galėsime šį uždavinį išspręsti.

– Ar turite planų ateities tyrimams? Jei taip, kokių darbų planuojate imtis, kuriuos žadate tęsti?

– Pagrindinės mano mokslinių tyrimų sritys yra Mažosios Lietuvos kalbos, literatūros ir kultūros istorija, lietuvių leksikografija, baltiškoji onomastika ir kuršininkų kalba. Šiose srityse dirbsiu ir toliau, nes būtent čionai randasi vis naujų ir man įdomių temų.