Mokslo ir technologijų pasaulis

Julius Buiko (25 m.), kiek save pamena, visada norėjo būti orlaivio pilotu. Kaip ir jo tėvas Stanislavas Buiko (51 m.). Tėvo pėdomis nuėjo ir Laurynas Jarumbavičius (32 m.), nors ne iš karto pasirinko šį kelią. Tiesa, Valdas Jarumbavičius (61 m.) prisipažino visuomet svajojęs, kad ir sūnus valdytų lėktuvą.

Patyręs pilotas S.Buiko prisimena jau nuo šešerių metų tvirtai žinojęs, kad bus pilotas.

„Nė karto tuo nesuabejojau. O sūnus? Vaikai kartoja tai, ką daro tėvai. Ir blogus dalykus, ir gerus“, – šypsojosi Buiko vyresnysis.

Jis pilotu dirba nuo 1984 metų, kai po studijų Riazanėje grįžo į Lietuvą, o sūnus Julius – vos metus.

Gali būti, kad šeimoje bus ir dar vienas pilotas: antrasis sūnus Darius – dabar abiturientas, jis taip pat svajoja apie aviaciją.

„Tikiuosi, kad broliui pavyks“, – sakė jau metus pilotu oro bendrovėje „Small Planet Airlines“ dirbantis J.Buiko.

S.Buiko su sūnumi Juliumi darbe susitinka ne tik tarp reisų.

Ne kartą tėvas ir sūnus yra kartu pilotavę lėktuvą. Svarią patirtį sukaupęs S.Buiko – lėktuvo kapitonas, sūnus Julius – kol kas antrasis pilotas.

„Kai skrendi su sūnumi, negalvoji, kad šalia – tavo vaikas. Tuomet šalia būna kolega.

Gaila, kad ne taip dažnai tenka su Juliumi kartu pilotuoti lėktuvą“, – kalbėjo S.Buiko.

Kartu su sūnumi Juliumi jis skrido į Madagaskarą. Šis skrydis J.Buiko buvo tolimiausias.

„Iš esmės nėra jokio skirtumo, ar su tėčiu skrendi, ar su kitu pilotu. Juk abu gerai išmanome savo funkcijas.

Tačiau, neslėpsiu, pirmą kartą skrisdamas kartu su tėvu jutau didelį džiaugsmą, juk nuo mažens svajojau, kad kada nors tai darysime kartu“, – pasakojo S.Buiko sūnus.

Julius skaičiuoja: jis skridęs 800 valandų, iš jų 520 – su „Airbus“ tipo orlaiviu.

„Kiekvienas skrydis man vis dar teikia didelį malonumą“, – sakė jaunasis pilotas.

Pirmą kartą oro uoste J.Buiko apsilankė būdamas vos ketverių. Ten jį nusivedė tėvas. Tuomet pirmą kartą berniukas įžengė ir į pilotų kabiną – tai visai šeimai primena ir nuotraukos.

„Tikrai nespaudžiau vaiko, kad eitų mano keliu. Tačiau buvau patenkintas, kad jam patiko mano darbas ir pats pasirinko tą patį“, – kalbėjo S.Buiko.

Kad buvo tėvo pavyzdys, neabejoja ir pats Julius. Jis lig šiol gerai pamena, kaip jam būnant antroku tėvas surengė ekskursiją į oro uostą visai klasei.

„Tėtis man buvo pavyzdys. Pilotu norėjau būti nuo mažens. Žinoma, svarsčiau ir kitus variantus, ką studijuoti, jei nepavyktų įstoti į aviaciją.

Tuomet būčiau rinkęsis tai, kas populiariausia Lietuvoje, – ekonomiką ar vadybą“, – apie savo pasirinkimą pasakojo J.Buiko.

Ar šis darbas romantiškas? „Iš tiesų tai sunkus darbas, kainuojantis daug įtampos, reikalingas didelės atsakomybės.

Tad galvoti apie romantiką nelieka laiko. Tačiau, žinoma, skrisdamas tikrai į valias gali prisižiūrėti ir į debesis, ir į saulę“, – kalbėjo J.Buiko.

Tėvo ir sūnaus Jarumbavičių istorija kiek kitokia. Sūnus iš pradžių susižavėjo kita profesija, tačiau ilgainiui suprato: jam skirta aviacija.

„Kiti mano, kad aviacija – romantiška. Taip, ji romantiška, bet aš nuo mažens žinojau, kad tai ir sunkus darbas“, – šitaip apie savo pasirinkimą kalbėjo L.Jarumbavičius.

Kitas jaunas pilotas L.Jarumbavičius oro bendrovėje „Small Planet Airlines“ lėktuvą pilotuoja pusantrų metų. Tiesa, kelyje į šią profesiją jam teko įveikti ir keletą kliūčių.

Nors nuo pat vaikystės tėvo darbas Lauryną traukė, paūgėjęs jis apsigalvojo ir baigęs mokyklą įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą studijuoti informatikos.

Po studijų jis kurį laiką dirbo pagal įgytą specialybę. Tačiau vaikystės svajonė nedavė ramybės. Tad būdamas 23-ejų Laurynas įstojo į A.Gustaičio institutą studijuoti aviacijos.

Jo tėvas V.Jarumbavičius į aviaciją nukeliavo tiesiai, vos baigęs bendrojo lavinimo mokyklą.

„Gyvenau Marijampolės rajono Surgučių kaime, šalia tekėjo Šešupė, driekėsi geležinkelis, plentas, aerodromas“, – pasakojo vyras, kas kaimo vaikui įžiebė norą skrosti dangų.

Studijuoti jis išvyko į Rusiją, Riazanės sritį. Mokyklą Lietuvoje baigęs aukso medaliu ir aviacijos studijas įveikė su vadinamuoju raudonuoju diplomu.

„Jei nebūčiau gerai baigęs, būtų išsiuntę į tuometę plačiąją tėvynę, o aš norėjau namo, į Lietuvą“, – pasakojo V.Jarumbavičius.

Vyras slapčia svajojo, kad ir sūnus Laurynas eitų jo pėdomis, tačiau niekada nespaudė rinktis aviacijos.

„Sūnus ir nutarė nestoti į aviaciją, sakė: „Tu nei švenčių, nei poilsio dienų neturi. Kai kiti ilsisi, tu eini į darbą“ ir pasirinko informatiką. Kai baigęs prašneko apie aviaciją, maniau, kad juokauja, juk jau šešerius metus praradęs.

Tačiau tyliai įveikė medicinos patikrą. Pasisakė tik tada, kai buvo priimtas.

Juk sūnus suaugęs, nenorėjau vairuoti jo gyvenimo. Jis dešimt metų studijavo. Aš pradėjau pilotuoti 21-erių, jis – trisdešimties. Aš juo labai didžiuojuosi“, – neslėpė tėvas.

Jarumbavičiams susitikti pilotų kabinoje neteko. Priežastis paprasta: sūnus valdo „Airbus“, o tėvas – „Boeing“.

Vasaromis sūnus skraido į įvairius Europos miestus, žiemą turistus skraidina į Hurgadą ar Dubajų. Tėvas daug skraidė po Europą.

Orlaivio vadu V.Jarumbavičius tapo 1985-aisiais, tuomet pradėjo ir mokyti jaunuosius kolegas.

Dauguma Lietuvos pilotų yra jo mokiniai: „Visus aplinkui išmokėme skraidyti. Ir italai, portugalai, ispanai pas mus važiuoja mokytis.“

„Small Planet Airlines“ atnaujinus orlaivių parką ir perėjus prie „Airbus“, V.Jarumbavičius dairosi darbo kitose oro bendrovėse užsienyje, mat norėtų ir toliau pilotuoti „Boeing“.

„Man – 61 metai, tad, manau, prasminga ir likti prie „Boeing“. „Airbus“ – ne mano kartos orlaivis. Tai sunkus darbas. Mano svajonė – kad sūnus kuo greičiau taptų orlaivio vadu“, – sakė V.Jarumbavičius.