Kuršių nerijos kopos per pastarąjį amžių smarkiai sumažėjo. Istorinėse nuotraukose galima matyti didžiulius smėlio kalnus, iš kurių dabar liko maža dalis. Kaip tik dėl to Kuršių nerijos kopos yra griežtai saugomos, kad jos išliktų ir ateities kartoms.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser pasakojo, kokios kopos buvo anksčiau ir kaip juos per pastarąjį amžių jos pasikeitė.
„Tos nuotraukos yra XX amžiaus pradžioje darytos. Iš seniau mes turime daugiau piešinius. Anksčiau ten buvo smėlio kalnai, kopos buvo didžiulės - apie 60 metrų. Kartais kaip virsdavo į marias, tokios griūtys būdavo, kad girdėdavosi už keliasdešimt kilometrų“, - pasakojo A. Feser.
Pasak pašnekovės, kopos labiausiai nyksta dėl natūralių procesų: „Gamtoje vyksta natūralūs procesai ir nieko nepadarysi - nieko nesustabdysi ir nekonservuosi. Užsodinus XIX amžiuje miškus tarp jūros ir kopų, kad pasibaigtų tas smėlio pritekėjimas iš paplūdimio, šios kopos neteko savo maitintojo. Kai gamtoje kažkas nurimsta, užsistovi, pradeda formuotis visai kiti dalykai. Vakarų vėjai ir toliau neša žolių ir medžių sėklas ir jos po truputėli pradeda kurtis kopose. Taip pradeda daugėti augalinės dangos. Tas procesas vyksta jau beveik 200 metų, dabar šiltėja klimatas, augalams vis palankiau ten įsikurti. Augalai okupuoja smėlynus ir iš pustomų kopų jos tampa pilkosiomis kopomis arba mirusiomis kopomis.“
Tačiau Kuršių nerijos nacionalinis parkas stengiasi saugoti kopas: draudžiama jas mindyti, bandoma apsaugoti nuo medžių įsigalėjimo:
„Jeigu per kopas eina daug žmonių, jie išjudina smėlio paklodę ir dar labiau paspartina irimo procesus. Taip pat kopos užauga, tačiau vakarų vėjai pustomas kopas neša į marias ir jos tiesiog krinta, rieda žemyn.“
