Mokslo ir technologijų pasaulis

Kodėl moterys patiria orgazmus? Iš pirmo žvilgsnio, klausimas gali skambėti ne tik keistai, bet ir mažų mažiausiai seksistiškai. Tačiau jis yra vienas tų klausimų, kurie mokslininkams (pvz., evoliucijos teoretikams, biologams, fiziologams) ramybės neduoda jau ištisus dešimtmečius ir vis pakursto aistringas akademines diskusijas.

Tiesa, šį klausimą reikėtų patikslinti: kokia yra evoliucinė moters orgazmo funkcija? Vyrų orgazmo evoliucinė paskirtis yra gana aiški – vyrų orgazmas tiesiogiai ir labai tampriomis sąsajomis susijęs su sėklos išliejimu (ejakuliacija). O moterų orgazmas? Kokią evoliucinę funkciją atlieka moterų orgazmas?

Šis klausimas dar didesnę intrigą kursto sužinojus, jog daugelio gyvūnų rūšių patelėms orgazmo požymiai apskritai nėra būdingi, o juos patiria tik kai kurių rūšių patelės (pvz., beždžionės, taip pat ir žmogbeždžionės).

Nesunku atspėti, kad moterų orgazmo paskirčiai prikurta aibė teorijų. Kai kurios jų – gana racionalios, kai kurios – iš piršto laužtos. Jas trumpai pristatys ir aptars Kvinslando universiteto (Australija) psichologijos mokslų daktaras Brendanas Zietschas.

Orgazmo teorijų labirintas ir kertiniai jo akmenys

Vienas iš ankstyviausių hipotetinių moters orgazmo evoliucinio funkcionalumo paaiškinimų – "poros savitarpio ryšio sustiprinimas".

Pagal šią teoriją, moterų patiriami orgazmai turbūt stiprina santykių monogamiškumą (nuostatą gyventi intymų gyvenimą tik su vienu partneriu/e). Vaikų auginimas reikalauja daug dėmesio, tad moteris "prisiriša" prie vyro pakankamai ilgą laikotarpį, kad šis padėtų užauginti atžalą. Tai iš tikrųjų galėtų būti pakankamai neprastas evoliucinis pranašumas.

Moters orgazmą aiškinanti "poros savitarpio ryšio teorija" grindžiama oksitokcinu. Oksitocinas – didžiulį malonių emocijų antplūdį smegenims teikianti psichoaktyvioji medžiaga, kuri smegenyse išsiskiria orgazmo metu. Remiantis šia teorija, per orgazmus patiriami oksitocino antplūdžiai stiprina moters švelnumą, meilumą, prieraišumą ir norą būti kartu su ją seksualiai patenkinusiu partneriu.

Kitas hipotetinis paaiškinimas yra labiau fiziologinio pobūdžio ir vadinamas "susiurbimo teorija" (angl. - "upsuck theory"). Pagal ją, orgazmo metu moters gimdoje susidaro neigiama slėgio įtampa (savotiškas neabsoliutus vakuumas), kuri susiurbia į makštį patekusią sėklą ir palengvina spermatozoidams žūtbūtinę kelionę iki apvaisinimui subrendusio kiaušinėlio. Kitaip tariant, pagal šią teoriją išeitų, jog orgazmai sustiprina moterų vaisingumą ir tikimybę pastoti.

Bėda tik, kad, kalbant apie "susiurbimo teoriją", niekam dar nėra pavykę nustatyti statistiškai patikimo ryšio tarp moters "orgazmiškumo" ir jos vaisingumo. Kitaip tariant, jei moterys, patiria daug orgazmų, tai dar nebūtinai reiškia, kad jos susilaukia daug vaikų ir priešingai – daug vaikų susilaukusios moterys nebūtinai patiria aibę stiprių orgazmų.

Kita abi minėtas teorijas "pjaunanti" bėda – orgazmą patiria ne visos moterys. Apie 13 proc. seksualiai aktyvių moterų per visą gyvenimą taip ir nėra patyrusios orgazmo. O dar 22 proc. moterų santykiaudamos su partneriu jį patiria labai retai (tačiau šioms moterims pasiekti orgazmą pavyksta tenkinant save pačiai).

"Tušti šoviniai"

Jei evoliucijos eigoje orgazmai stiprintų poros santykius ir/ar moters vaisingumą, tai teoriškai moterų, kurios apskritai nepatiria orgazmų, turėtų būti labai, labai mažai (šiuo atveju, tiek mažai, kiek ir vyrų, kurie nepatiria orgazmo).

Viename naujausių B. Zietscho tyrimų, kuriame dalyvavo net apie 3 tūkst. moterų dvynių, paaiškėjo, kad moterų orgazmabilumas (polinkis patirti orgazmus) nesusijęs su santykių trukme.

Kitaip tariant, moters orgazmabilumas gali būti ryškiai išreikštas tiek ilgalaikiuose santykiuose su vienu partneriu, tiek mezgant daug trumpalaikių/atsitiktinių intymių ryšių.

Tai lyg ir prieštarautų poros savitarpio ryšio teorijai. Galbūt galima pateikti kontrargumentą, kad šiuolaikinių moterų orgazmabilumą griauna ir ardo nerimas, kylantis iš socialinių nuostatų, jog seksualumas privalo būti ribojamas (pvz., kai kurių religinių bendruomenių dogma, jog lytiniai santykiai leistini tik santuokoje ir tik dėl giminės pratęsimo).

Tačiau B. Zietschas savo tyrimo rezultatuose pastebėjo, kad nėra jokio statistiškai reikšmingo ryšio tarp moters orgazmabilumo ir neurotiškumo (polinkio į nerimą). Orgazmabilumas su polinkiu į nerimą nesusijęs – orgazmų patiria ar nepatiria tiek linkusios, tiek nelinkusios į nerimą moterys.

Taip pat nepastebėta jokio ryšio tarp orgazmabilumo ir moters griežto nusiteikimo lytiškai santykiauti tik santuokoje ir tik mėginant susilaukti vaikų. Taigi, net ir tokią griežtą nuostatą išpažįstančios moterys santykiaudamos patiria orgazmų. Ir priešingai: liberalesnių nuostatų moterys santykiaudamos orgazmų gali ir nepatirti.

Kitaip tariant, orgazmabilumas su požiūriu į seksą nesusijęs.

Dar! Dar!!!

Yra ir dar viena evoliucinio pobūdžio teorija. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad moterų orgazmų paskirties esmė – tų orgazmų "nenuolatinumas" (t.y., jie patiriami ne nuolat).

Pagal šią teoriją, moteris orgazmų patiria tik su ypač geru partneriu (fiziškai patraukliu, pasižyminčiu gera sveikata, išsilavinusiu, dėmesingu). Šiuo atveju orgazmas atlieka partnerio atrankos funkciją – pagal šią teoriją, orgazmą reikėtų vertinti kaip rodiklį, kriterijų, kuriuo vadovaudamasi moteris išsirenka tobuliausią partnerį.

Orgazmai gali motyvuoti moteris toliau santykiauti su ypatingu partneriu ir galbūt pasirūpinti, kad to ypatingo partnerio sėkla būtų patikimai "susiurbta" moters genitalijų (prisimenant jau minėtą "susiurbimo teoriją").

Naujausi tyrimai byloja, kad moterys, kurių partnerio veido bruožai yra vyriškesni (pvz., masyvesniais, kampuotais žandikauliais, tankesniais antakiais ir pan.), orgazmų patiria daugiau ir dažniau. Šiuo atveju vyriški veido bruožai gali būti siejami su gera sveikata ir "gera genetine kokybe".

Tačiau ši teorija neturi nieko bendra su moterimis, kurios sekso metu apskritai nepatiria orgazmo ir su 20 proc. moterų, kurios lytiškai santykiaudamos orgazmą pasiekia visada arba beveik visada (įskaitant ir vienišas moteris, kurios yra turėjusios daugiau kaip 5 partnerius).

O štai viduriniajai imties daliai (moterims, kurios orgazmą patiria 40-60 proc. visų seksualinių sueičių) ši teorija tinka. Bėda tik, kad tokių moterų šioje imtyje yra mažiausiai. Todėl ir ši teorija toli gražu nėra ideali bei nepaaiškina moterų orgazmo paskirties.

Galų gale – o koks skirtumas?

Yra ir dar viena teorija, kuria vadovaujamasi gana plačiai. Jos esminis postulatas – moterų orgazmai neatlieka išvis jokios evoliucinės funkcijos. "Tik" emocinio pasitenkinimo. Ši "šalutinio efekto teorija" svarsto galimybę, kad moterų orgazmai – tai tik evoliucinių, raidos ir fiziologinių procesų atsitiktinumas. Kuris, beje, stimuliuoja ir sustiprina evoliuciškai svarbų vyrų orgazmą.

Paprasčiau kalbant, moterys orgazmų patiria tam, kad juos patirtų ir vyrai.

Jei šios teorijos postulatai skamba pernelyg seksistiškai, prisiminkite vyrų spenelius – jie neatlieka irgi jokios funkcijos ir (užmerkus akis apie pieno atsiradimo vyrų krūtyse galimybę – vyrai irgi gali maitinti krūtimi!)  evoliuciškai yra beverčiai. Pagal tą pačią logiką, vyrai turi jokios paskirties neturinčius spenelius grynai todėl, kad moterų speneliai turi svarbią paskirtį.

Evoliucijos pokšto akligatvis?

Nepaisant to, kad mokslininkai šiuo klausimu galvas ir ietis laužo jau ištisus dešimtmečius, atsakymo taip ir nerasta. Kodėl moterys patiria orgazmus ir kokia yra moters orgazmų paskirtis evoliucijoje – nežinia.

Ar gali būti, kad moterų orgazmai jokios evoliucinės paskirties neturi ir yra tik šiaip smagus ir atsitiktinai susiformavęs evoliucijos pokštas?

Šiaip ar taip, mokslininkai neketina nuleisti rankų (pamenate, ką sakė gydytojas vyriškiui, kuris grįžo namo iškeltomis rankomis?). Jie ir toliau uoliai ir kantriai renka duomenis ir suka galvas, ieškodami... ne, ne moters (cherchez la femme), o kol kas neįmenamų moters orgazmų paskirties (cherchez l'orgasme?)