Mokslo ir technologijų pasaulis

Jeilio vaiko au­klė­ji­mo cent­ro va­do­vas Alanas E. Kazdinas in­ter­viu žur­na­lui Atlantic pa­pa­sa­ko­jo, ko­dėl baus­mės nie­ka­da ne­vei­kia, o kad vai­kai pa­si­keis­tų, vi­sų pir­ma tu­ri pasi­keis­ti jų tė­vai..

Tarkime, jums kilo problemų su vaiku. Jeigu jam 2–3 metai, gal jis muša savo brolius ar seseris. Arba ryte, kai vėluojate į darbo susitikimą, atsisako autis batukus. Jei tai paauglys, gal ginčydamasis su jumis, švaistosi keiksmažodžiais. Už tokius darbelius vaiką reikia bausti, tiesa?

Ne, neteisinga, sako Alanas Kazdinas Jeilio vaiko auklėjimo centro (Yale Parenting Center) direktorius. Nubaudus, gal jums ir palengvės, tačiau vaiko elgesio tai nepakeis. Vietoje to Kazdinas siūlo iš principo kitokią auklėjimo techniką, kai tėvai naudoja norimo elgesio pozityvų sutvirtinimą kol blogas elgesys išnyksta visiškai.

Rengdama medžiagą apie žiaurų elgesį su vaikais, padariau išvadą, kad tėvus galima maždaug suskirstyti į tris kategorijas. Pirmoji, negausi, intuityviai viską daro idealiai: mamos ir tėčio dienotvarkė aiški, jos iš tiesų laikomasi, ir jie nešini organiško maisto pakuotėmis. Antroji – dar mažesnė – tai su savo vaikais besielgiantys siaubingai. Tačiau gausiausia kategoriją esančių per viduriuką. Jie toli gražu nėra žiaurūs, bet ir supertėvais vadinti juos būtų sunku. Jie užimti, jie patiria stresą, jie pernelyg nuolaidūs šiandien ir pernelyg rūstūs rytoj. Jų žinios apie vaiko psichologiją arba pasenusios, arba jų suvis nesama, ir jie karštligiški stengiasi suprasti, ką jiems apskritai daryti.

Tėvai iš šios, trečiosios grupės, patarimų kreipiasi į Kazdiną. Jis papasakojo mums apie savo metodą.

•••

– Iš kur žmonės gauna supratimą apie auklėjimą? Kas, atsiradus vaikui, lemia, kokie jie bus tėvai?

– Tai nulemia ne vien jų tėvai pačių. Pavyzdžiui, dauguma vaikų, susidūrusių su žiaurių elgesiu, paskui žiauriais tėvais netampa. Antra vertus, yra dalykų, kurie perduodami. Tai vyksta dviem būdais. Vienas – per modeliavimą. Modeliavimas žmogui daro didžiulę įtaką, o tėvai ne visada šį būdą naudoja tinkamai ar konstruktyviai. Pavyzdžiui, tai, kaip tėvai pratina vaiką prie disciplinos, nulemia ir vaiko elgesį su bendraamžiais. Nuolat sarkazmą pasitelkiančių tėvų vaikai elgsis sarkastiškai su savo draugais ir taip toliau. Kuo daugiau tėvai muša savo vaiką, tuo jis daugiau muš kitus vaikus.

Antrasis būdas susijęs su tuo, ką netinkamo mūsų smegenys linkusios pasisavinti iš aplinkinio pasaulio. Evoliuciniu požiūriu tai yra adaptacijos būdas. Jeigu jūsų partneris ar kas nors kitas jums svarbus, arba vaikas, 10 kartų padarys kažką gero, o 11-tą kartą padarys ką nors blogo, būtent į šį dalyką jūs sutelksite dėmesį.

Ir kai imate ieškoti reagavimo variantų, veikiausiai pasinaudosite metodais, kuriuos paveldėjote iš tėvų ar kitų giminaičių.

Įtakos turi ir jūsų asmenybė bei charakteris. Kai kas gali būti vos vos impulsyvesnis, kai kas – ekstravertiškesnis, kitas – intravertiškesnis, tai normalu.

Bausmės nepadės atsikratyti vaiko blogo elgesio

Tarkime, jūs – viena iš motinų, pergyvenančių pogimdyminę depresiją. Jeigu ji trunka pernelyg ilgai, pasikeis ir tai, kaip auginsite vaiką: būsite jam ne tokia atjaučianti ir švelni. Temperamentas, bendraamžių, kitų motinų ir tėvų įtaka, stresas – visa tai gali padidinti ar sumažinti reakcingumą.

Tai gali sukelti visišką neviltį. Jūs šaukiate, įrodinėjate, manote, kad esate puikūs tėvai. Jums atrodo, kad bendrai žiūrint, esate geriausi tėvai pasaulyje. Sėdatės ir sakote: „Ne, negalima baksnoti sesers peiliu, ji tavo vienintelė sesė ir jeigu ją badysi peiliu, ji negalės gyventi“. Taip elgtis su vaiku visada gerai – pagrįsti savo teiginius, nes tai keičia jo mąstymą, keičia tai, kaip jis sprendžia kylančias problemas, lavina intelektą. Tačiau tai nepadeda pakeisti elgesį.

Tai yra, taip kalbėti šaunu, tačiau nepakanka, kad pakistų elgesys. Ir kai pokyčiai nevyksta, – ir žinome, kad nevyksta, nes tarp tėvų, deja, yra toks nuostabus išsireiškimas: „Jei pasakiau kartą, vadinasi, pasakiau tūkstantį kartų“. Tačiau tyrimai rodo, kad instrukcijų davimas nelabai tinka žmogaus elgesio keitimo prasme.

– Ką tai reiškia?

– Pavyzdžiui, mūsų planetoje tikriausiai nerastume rūkoriaus, kuris nusistebėtų: „Ką?! Rūkymas kenkia? Kodėl man to anksčiau nepasakėte?“ Ko nors sakymas žmogui gali padėti, bet elgesio pokyčių paprastai nesukelia.

Tėvai gali pagrįsti savo teiginius, tačiau tikėtina, kad situacija greitai bus eskaluota į šauksmus, stumtelėjimus, tempimus per jėgą, net jei ketinimai buvo kuo geriausi. Kelias į atsikratymą blogu vaiko elgesiu ne bausmėmis grįstas. Netgi pati geriausia, švelni, bausmė, tarkime bendravimo pauzė, ar teiginių pagrindimas, neveikia.

– Tai visgi, kaip – nesiplečiant – pasiekti elgesio pokyčių be bausmės?

– Ši mokslinių tyrimų sritis vadinama taikomąja elgesio analize, ji nagrinėja tris elgesio kitimo faktorius: kas buvo iki poelgio, kaip formuojamas elgesys ir ką daryti paskui.

Prieš konkretų elgesio aktą nutinka daugybė dalykų, ir strategiškai tinkamai tai panaudojant, galima pasiekti, kad vaikas paklustų. Tarkime, vaikas vis sudeda rankas ir tiesiog sako, „ne“. Iš tiesų tai ne taip jau baisu, su tuo galima nesunkiai susitvarkyti, tačiau tėvai taip nesielgia. Jie sako: „daryk taip, nes aš taip pasakiau“, arba „privalome vykti“, arba „geriau daryk tai pats, nes kitaip priversiu“, – tokie tipiški pavyzdžiai.

Tai kas buvo prieš elgesį?

Tai gali būti ramūs nurodymai, o gali būti pateikiamas pasirinkimas. Tarkime, gera, minkšta intonacija pasakoma „Sele, apsivilk tai“. Balso tonas lems, ar vaikas jums paklus ar ne. „Sara, apsivilk žalią paltą arba raudoną megztuką, eisim į lauką, gerai?“ Pasirinkimas žmonėms padidina paklusimo tikimybę. Ir čia pats pasirinkimas nėra svarbus, svarbi pasirinkimo regimybė. Reikalas ne realios opcijos, žmonėms jos ne itin rūpi, – svarbus pojūtis, kad turi pasirinkimą ir gali kažką pakeisti. Tai, kas nutinka prieš elgesio aktą.

Dabar pats elgesys. Kai jums paklūsta ir daro tai, ką norėjote, nesivaržydami girkite ir konkrečiai pasakykite, už ką giriate.

Jeilio auklėjimo centre susiduriame su dviejų tipų vaikais. Vieni labai agresyvūs, turintys rimtų psichiatrinių problemų. O kitus atveda tėvai, kuriems reikia pagalbos paprastais klausimais. Ateina isterijas keliantys vaikai, – 45 minutes voliojasi ant grindų, daužo tėvus, gal ką nors laužo, kelia netvarką – ir tėvai nori tai pakeisti. Jie jau ir baudė savo atžalą už tokias isterikas, tačiau tai, žinoma, tik pablogino situaciją. „Ar galite ką nors padaryti?“, – klausia tėvai mūsų.

O aš klausiu: „Ar vaiką kad nors buvo ištikęs priimtinas susierzinimo priepuolis?“ Tėvai dažniausiai atsako: „Ne, daktare, todėl mes ir atėjome pas jus“. Tada su tėvais pradedame tai, ką galima būtų pavadinti „isterijos žaidimu“. Surengiame simuliacijas, dirbtinius susierzinimo priepuolius, kaip pilotai skrydžių simuliatoriuose. Tėvas prieina prie vaiko ir sako: „Nagi, Bili, pažaiskime žaidimą“.

Tai žaidimas, taigi, niekas nėra įsitempęs ir niekas nieko nebaudžia. Taigi, esame labai geroje padėtyje.

Sakau: „Pažaiskime, štai kaip. Aš tau pasakysiu, kad tau nevalia kažko daryti, ką iš tiesų gali. Tu gali susierzinti, pykti, bet nemuši mamos ir nesivoliosi ant grindų. Tai tik žaidimas, tačiau jeigu su juo susidorosi, skirsiu tau du taškus ir užrašysiu šioje lentelėje“.

Ir mama pasilenkia, nusišypso ir žaisminga sušnabžda: „Gerai, Bili, šįvakar tau negalima žiūrėti televizoriaus“. O Bilis pyksta, tačiau nemuša mamos ir nesivolioja ant grindų. O po šio dirbtinio susierzinimo priepuolio Bilis nusišypso, o mama šūkteli baisiausiai nustebusi: „Tai buvo nuostabu! Negaliu patikėti, kad tu tai atlikai!“

Vaikui praktikuojantis elgesį, keičiasi smegenys ir įsitvirtina įprotis. Atlikome tai tik kartą, tada sakome Biliui: „Tikriausiai nesugebėsi vėl to padaryti. Vargu ar pasaulyje iš viso yra toks vaikas, kuris galėtų atlikti tai du kartus iš eilės“. Bilis šypsosi ir sako: „Ne, aš sugebėsiu, sugebėsiu“. Atsakau: „Na, gerai, pabandykime dar kartelį“.

Pakartojate pratimą ir regite tokį pat rezultatą. Jei vaiko pyktis pasireiškia keleriopai, keiskite reikalavimus: o dabar nedarysi to ir šito. Praktikuojate tai reguliariai, kartą ar du per dieną, ir taip tęsiate.

Ir štai, tebepraktikuojant, įvyksta tikras, ne žaidybinis susierzinimo priepuolis. Ir pasirodo, kad jis nedaug – arba daug – geresnis už anksčiau buvusius. Tada prieinate prie vaiko ir sakote: „Bili, negaliu patikėti, mes netgi nežaidėme, ir žiū, kaip tau pavyko – supykai ant sesės, tačiau niekam nesudavei! Bili, tai buvo fantastiška!“.

Pasirinkimas padidina paklusimo tikimybę. Ir pasirinkimas nėra svarbus – svarbi pasirinkimo regimybė

Po to dar galite žaidimą tęsti, tačiau tikimybė kad nauji susierzinimo priepuoliai nežaidžiant taps „geri“, priimtini, iš tiesų padidėja.

Permainos dažniausiai pasiekiamos per dvi tris savaites. Tačiau tai buvo vos vienas pavyzdys. Pas mus ateina tėvai su vaikais, kurie ką nors padeginėja, muša mokytojus – tai jau rimti atvejai. Arba ateina, nes vaikas nevalgo daržovių ar neruošia namų darbų.

Pagrindinis būdas toks: ar buvo kas nors prieš poelgį, kas būtų galėję jį pakeisti? Ar galima tai pasitreniruoti? Ar galima užfiksuoti elgesį komplimentais? Tuo tarpu tėvai mano, kad disciplina yra bausmė, o taip elgesio pakeisti negalima.

Tai tinka visoms amžiaus grupėms. Tarkime, turite paauglę dukrą, kuri sako: „Mama, na tu ir kalė. Ką dėl manęs gero esi kada padariusi? Tik apie save galvoji“.

Nuo tokių žodžių tėvams kyla noras šokti per langą, nes juk visą gyvenimą skyrė tam velnio vaikui. Taigi, kaip atsikratyti tokio paauglių požiūrio? Mes vadiname tai pozityviomis priešingybėmis: kai norite kažko atsikratyti, kas jūsų nuomone, turėtų užimti to dalyko vietą? Juk tiesiog kažko atsikračius, problema lieka.

– Kaip, panaudojant paauglės mergaitės pavyzdį, išvystyti pozityvių priešingybių elgesį?

– Tarkime, paauglė ramiai sėdi prie pietų stalo ir nieko blogo nesako. Viena iš pozityvių priešingybių galėtų tapti blogo elgesio nepasireiškimo skatinimas. Galite tiesiog pasakyti: „Merion, kaip gerai, kad drauge pietaujame, puiku, kad esi čia“. Tai padidins tikimybę, kad Merion kitą kartą atsisės prie stalo ir nepasakys nieko blogo. Arba ji gali pasakyti: „Gali paduoti troškinį?“ O jūs tiesiog atsakote: „Žinoma, laikyk“. Čia perdėtų emocijų nereikia.

Palengva pereisite nuo paprasto elgesio prie sudėtingesnio ir netrukus išvysite, kad Merion netgi ir ne prie pietų stalo lieka maloni. Mes mokome tėvus išnaudoti tokį elgesį skatinančius atvejus, ir labai greitai nustojate girdėti „na tu ir kalė“, kuriate teigiamas priešingybes. Nereikia tokio elgesio ramdyti sakant „nedrįsk taip kalbėti po visko, ką tai padariau!“ Tyrimai rodo, kad kad taip tik sukuriamas blogas santykių su jumis modelis, paskatinsiantis vaiką užsiverti, jis ims vengti jūsų vos grįžęs iš mokyklos namo.

– Visa tai nuostabu, susidaro įspūdis, kad tai turėtų veikti, bet man atrodo, kad tėvams tikriausiai nelengva nuspręsti elgtis būtent taip.

– Taip, iš tiesų. Iš dalies dėl to kad, tai kertasi su tuo ką jau esame išmokę. Tai prieštarauja mūsų įsivaizdavimui: jei vaikas nedaro to, ko reikia, jį reikia bausti.

Tėvai sumišę, nes jiems atrodo, kad jie neturi efektyvių instrumentų, tad tenka panaudoti jėgą. O jėga viską tik gadina.

Mes nekeičiame vaikų – mes keičiame tėvus, kad jie galėtų pakeisti savo vaikus.