Mokslo ir technologijų pasaulis

„E-Estonia“ pasaulyje egzistuoja, o „E-Lietuvos“ – nėra. Jei „Google“ ieškosime estų mafijos, mums parodys verslininkus ir programuotojus, o surinkę „lietuvių mafija“ gausime tą pačią treniguotą gėdą, kurios ir tikimės. JAV prezidentas juokauja, kad Estija būtų sukūrusi geresnį e-sveikatos portalą. JAV aktorius juokauja apie aštriadančius lietuvius. Japonijos ministras pirmininkas yra Estijos e-pilietis. Lietuvoje… hmm, sakuros žydėjo?

Sąrašą galime tęsti, kol ištiks depresija. Bet nutarėme susėdę su Estijos prezidento idėjų kalvės nariu Danieliu Vaariku pasiaiškinti, kodėl tiek nedaug tesiskiriančias šalis skiria tokia milžiniška įvaizdžio ir tikėjimo ateitimi praraja?

Žinutė pasauliui

„E-Estonija – tai žodis. E-Lietuvos nėra, nes tą žodį sukūrėme mes. Tai nereiškia, kad geriau išmanome IT už lietuvius. Tai reiškia, kad turime tokį žodį“, – teigė D.Vaarikas.

Taigi – įvaizdis? Tačiau juk ir Lietuva pinigų investavo, daugybę kartų tobulino savo įvaizdinę reklamą. Danielis Vaarikas sako, kad per daug pastangų ir per mažai galvojimo, kur ji nukreipta ir yra viena didžiausių Lietuvos klaidų:

„Bet kuris rinkodarininkas pasakys, kad šalies reklama niekuo nesiskiria nuo kitų dalykų reklamos – reikia itin paprastos žinutės, kurią nuolat kartoji. 2001 metais išleidome daug pinigų savo šalies įvaizdžio kūrimui. Niekam jis pernelyg nepatiko („Nordic with twist“ – „Šiaurė su polėkiu“), bet kartojome jį 10 metų. Dabar Estija rodo daug miškų (nežinau, kodėl) ir deklaruoja – mes šiaurės šalis, kur geresnis kelias su IT.

O Lietuva blaškosi. Tai „Drąsių žmonių šalis“, tai „Aistringa šiaurės šalis“. Juk nėra taip svarbu, ar ši siunčiama žinutė yra ideali – svarbu ją nuolat kartoti. Jei nesuteiki galimybės jai prigyti, ji niekuo netampa.“

Atrodo, kad jis šiek tiek gudrauja. Įvaizdis visų pirma turi pritraukti, štai Estija ir atsiribojo nuo su sovietais siejamo „Pabaltijo“ tapusi „Šiaurės šalimi“. Ko pasiekė Lietuva, įtikinėjusi pasaulį, kad kiekvienas lietuvis į tigro narvą įlįs, o statistikoje rodžiusi, kad jie nuo savo pačių atsakomybės gerinti savo šalį kaip tarakonai bėga, pasakyti išties sunku.

Apie viską pagalvota

Lietuvoje tai žada tik „Maxima“. Tačiau D. Vaarikas sako, kad apgalvoti, ką daro, nepakenktų visiems: „Pirmiausia jums reikia suprasti, kurioje srity išties esate geri. Pavyzdžiui, kažką gaminate, vystote kažkokius mokslus. Tada sudarote dešimties metų planą, metate tam vyriausybės lėšas, kuriate išmanią šalies specializaciją. Ir būtent apie ją kalbate pasauliui. Blogiausia, ką galima padaryti, tai sakyti, kad turime ir tai, ir tai, tačiau niekuo neišsiskiriame.“

Patarimas neblogas. Jei nepulsime girtis krepšiniu. Sportas, jis kaip ir drąsa – noro prisijungti nekelia. Tačiau vien tuo, kad lietuvių vietoje sakytų, jog Lietuva – šalis, kuri ateitį nušviečia lazeriais, ar žadėtų turistams gražiausias nuotraukas, nes jas sutvarkys „Pixelmator“, estai neapsiribotų.

Kol lietuviai savo šalies grožį giria „Facebook“ paskyroje „I love Lithuania“ (tai išties labai šaunu, nors valstybė ir niekuo dėta), estai tai daro iš interneto išvalydami savo šalies bjaurastį.

„Paieškokite „Google“ estų mafijos. Rasite, kad dažniausiai mūsų mafija ieško naujų startuolių, kalba apie geriausius verslininkus ir samdo programuotojus. Nes „mafia“ pas mus yra ne nusikaltėliai, o „Skype“ žmonės. Taip pavadintas startuolių projektas. O ką randi, kai ieškai Lietuvos mafijos?“ – pateikė vieną pavyzdį D.Vaarikas.

Taigi, šalies įvaizdžio kūrime estai mus lenkia šviesmečiais. Pasaulis įprato kartoti, kad Estija – tobuliausių technologijų šalis pasaulyje. Barakas Obama 2014 m. sakė, kad reikėjo prašyti estų – būtų sukūrę geresnį sveikatos portalą.

Vaikas gimsta nuo galvos

Lietuvoje sakome, kad žuvis genda nuo galvos. Teko sukurti patarlę apie situaciją, kuomet galva yra ne blogiausia, o geriausia kūno dalis.

„Estija neįdarbina daugiau žmonių problemoms spręsti – elektroninę asmens identifikavimo sistemą kūrė tik 60 inžinierių. Tačiau šalies lyderiai drįsta tiems inžinieriams suteikti galią kažką keisti. „Politikai privalo ne tik rodyti savo lyderystę. Jie privalo prisiimti riziką“, – citavo Estijos premjerą Taavi Roivasą „The Wall Street Journal“.

„Atsitiko taip , kad beveik atsitiktinai 1992 m. gavome prezidentą, kuris domėjosi IT. Kai jis (Lennartas Meris – red.) gavo naują „Nokia“, visą vakarą pats programavo, kad telefonas skambinant grotų Estijos himną. Po to konferencijoje specialiai prašė skambinti jam ir ilgai nekėlė ragelio, kad visi išgirstų. Jis kalbėdavo, kad Estijai reikia kurti savo „Nokia“ ir užsieniečiai vis klausinėjo – kada“, – prisiminė pirmuosius Estijos žingsnelius link IT šalies pašnekovas.

Dabar Estijos prezidento šeima fotografuojasi su „Apple“ kompiuteriais rankose, pats prezidentas Toomas Ilvesas savo „Twitter“ dalinasi kiekviena teigiama žinute apie bet kurio technologinio Estijos startuolio pasiekimus, premjeras nedrebina kinkų dėl išsigalvotų imigrantų, o keliauja po pasaulį reklamuodamas e-pilietybę.

„Ne visi buvo tokie. Prezidentas Arnoldas Ruutelis net neturėjo kompiuterio. Bet mūsų eksperimentai amžiaus pradžioje sukėlė daug kalbų užsienyje ir mes supratome, kad technologija leidžia pasirodyti ne posovietine erdve, o kažkuo, kas eina į ateitį. Todėl dabar vyriausybė ir tvirtina visas reformas be jokios gaišaties. Todėl kiekvienas bendraudamas su užsieniečiais mini, kad Estija – vieta kur sukurtas „Skype“, Estija – kur mokesčius deklaruosi per 15 minučių, o įmonę įkursi per pusvalandį“, – sakė D.Vaarikas.

Ateitis kur kas geriau už praeitį

„Savo šalį kritikuoti, gyvenimu skustis, valdžią keikti estai mėgsta kaip lietuviai. Tačiau Estijoje, man atrodo, kur kas daugiau tikėjimo ateitimi. Kai bendrauju su latviais, atrodo, kad jie jaučiasi neturį jokios ateities, o lietuviai apie tai tiesiog nekalba“, – sako Danielis Vaarikas.

Jis pastebėjo ir esminį skirtumą. Estas, pristatydamas savo šalį, pirmiausia didžiuojasi dabarties indėliu į ateitį, priima ateitį ir IT, kaip identiteto dalį. Atvažiavus į Lietuvą, pirmiausia į akis krenta didžiavimasis praeitimi – buvę didvyriai, tūkstantmetė valstybė ir t.t.

Peršasi išvada – kai skęsti praeity, viso labo perkeli į dabartį buvusius priešus. O grįsdami savo identitetą ateitimi, galime senus priešus paversti draugais – juk ateity būsite tuo, ką vieningai sukursite dabar. Galbūt todėl lietuvių ir lenkų problemos tuščioje vietoje tęsiasi, o Estijos rusai vis geriau suvokia esą tos šalies dalimi.

„Istorijos negalima užmiršti vien tam, kad nekartotum blogų dalykų. Tačiau privalo būti ir ateitis. Gal jums reikia sąmoningai skatinti kuo daugiau diskusijų, rengti konferencijas apie ateitį? Nesvarbu, kad ten bus daug niekų – pats faktas skatintų generuoti daugiau idėjų“, – svarstė D.Vaarikas.

Gera valdžia, kuri moka klysti

„Vyriausybės nariai įpratę atidarinėti naujus pastatus, sporto centrus, o kaip atidarinėti skaitmenines paslaugas? Prie programėlės nenukirpsi juostelės, kaip atidarant naują tiltą. Pristatai iškilmingai, o po savaitės išaiškėja krūva klaidų, kažkas neveikia, lūžta.

Kai pradedi kurti valstybę informacinių technologijų pagrindu, kažkas nuolat bus netobula. Ir sunku pripažinti, kad identitetas nuolat lūžinėja. Savo telefono programinę įrangą nuolat tenka atnaujinti ir Estijai reikia to mokytis. Kitaip virstame tokia pasakų „e-Narnia“.

Visi kalba, kaip yra gerai, kad viskas veikia geriausiai, bet mažai kas tuo tiki. Jei norime sėkmingai plėstis pasaulyje, turime atsikratyti tokio sureikšminto požiūrio. Todėl sugalvojome rengti specialias „e-vyriausybės“ skeptikų konferencijas, kad padėtų atsikratyti iliuzijų. IT neturi virsti religija, o „Skype“ – bažnyčia“, – naujas kylančias problemas atskleidė D.Vaarikas.

Švarių pinigų galia

Iš Estijos to neatimsi – „Skype“ sukurtas ten. Kiekviena šalis turi daug technologinių startuolių, tačiau dėl „Skype“ estams lengviau atkreipti dėmesį Silicio slėnyje.

Danielis Vaarikas pastebėjo ir dar vieną itin svarbų „Skype“ poveikį Estijai – gavę pinigus jo kūrėjai ėmėsi daugybės iniciatyvų, kad jų šalis būtų geresnė: „Kiekvienas „Skype“ kūrėjas investavo į Estijos visuomenę. Jie įkūrė švietimo fondą, remia pilietinę visuomenę, pradėjo švarios Estijos iniciatyvą. Jais tiki. Negaliu kalbėti apie kitų pinigus, tačiau visi matė, kaip juos uždirbo „Skype“.

Tie vyrukai arė už kelis šimtus per savaitę, sukūrė pasaulį keičiantį produktą ir gavo savo. Jų pinigai – švarūs. Todėl nekelia jokio pasipiktinimo, jokių kalbų, kad uždirbti išnaudojant kitus“.

Švarūs pinigai kuria švarią svajonę. Lieka įtikinti valdančias galvas, dažniau klausytis tokių Lietuvos verslų savininkų. Tiesa, dar reikia save įtikinti, kad valdo galvos.

Kaip sukuriamas „e-tikėjimas“

„E-balsavimas“ Estijoje be problemų veikia nuo 2005 m. D.Vaarikas ir pats sako, kad tai ne visiems – kokioje Turkijoje greičiausiai neveiktų. Ar neveiktų ir Lietuvoje? „E-pilietybę“ tiksliau būtų vadinti „e-įsikūrimu“.

Ar estai nebijo atvykėlių? „Bijo. „E-pilietybės“ idėja ir yra suteikti galimybę naudotis mūsų technologija, mūsų paslaugomis internete, elektroniniu parašu ir ID kortele tiems, kas į Estiją net nesirengia vykti. Pavyzdžiui, kuriant įmonę Indijoje kelis mėnesius vien vardo patvirtinimo laukti reikia, tad kodėl neįsikurti Estijoje? O mes e-piliečiams kažkokius savo produktus ar paslaugas galime parduoti“, – sako estas.

Tai tik pati eksperimento pradžia, tų piliečių tėra apie 10 tūkst. Tačiau jei pritrauks 10 mln. „e-gyventojų“, 1,3 mln. gyventojų teturinti Estija virs galia. Bus svarbi dešimtkart didesniam skaičiui žmonių. Tam reikia, kad tavimi tikėtų.

„Keliaudamas užsienyje klausiu žmonių – ar imtų Rusijos „e-pilietybę“? O Suomijos? Atsakymas visuomet aiškus. Tad viską lemia ne technologija – ją sukurs ir kiti. Žmonės tiki suomiais, nes mano, kad jie nesmeigs peilio į nugarą.

E-pilietybės idėja padeda patikrinti, kokia mūsų vertybių sistema. Ar tie 10 mln. „e-piliečių“ mus mėgs, ar rasime tiek bendraminčių? Tai – mūsų skrydis į Mėnulį. O skrendant gali labai daug kas nepasisekti. Ir reikia būti itin atviriems, kalbėti apie tai, kas nepavyksta, o tai – iššūkis kiekvienai vyriausybei“, – sako D.Vaarikas.

Atviros IT ateities siekis Estiją jau keičia. Ten gėda duoti ar imti kyšį, nes atvirai bendruomenei tas nepriimtina. Jie išmoko nebegromuliuoti istorijos, nebegraužia savęs dėl „700 metų vergovės“, nes rado sveikesnę temą – ateitį.

Mažas gali būti didelis, pasakė man pašnekovas. Gaila, kad mes įtikėjome, kad mažas turi būti mažas. Todėl vietoj tikėjimo geresne ateitimi turime glebų lyg pervirti makaronai tikėjimą geresne kalafioro kaina.