Mokslo ir technologijų pasaulis

Fantastai, mistikai, žiniuoniai, religinių kultų lyderiai ne kartą juokino mokslininkus mėgindami parodyti, kad žmogaus smegenys gali paveikti materialų pasaulį, laiką ar žmogaus kūną. Klausimas, ar ir dabar, kai mokslinis tyrimas įrodė, kad smegenų įtaiga mūsų kūną veikia labiau negu realus laikas, mokslininkai vis dar juokiasi?

Pasakose ir fantastikoje viskas paprasta – žmogus susikaupia ir telepatiškai pakelia kalną. Jogai ir neįtikėtinų galių turintys žiniuoniai jau seniai įrodinėja, kad įtaiga gali pakeisti tai, ką nulėmė gamta. Tik įrodyti tai faktais operuojančiam mokslininkui gana sunku.

Tas ir tas žiniuonis pagydė tą ir tą piligrimą nuo vėžio? Taip, jis jaučiasi geriau. Ne, jis nepasveiko. Tai – placebas, o placebas nėra iš tikrųjų. Maždaug taip mąsto daugelis mokslininkų.

Dažniausiai jie yra teisūs – stebuklingai pagijusieji netrukus visai nestebuklingai suserga vėl. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau tyrimų bei praktinių eksperimentų įrodo, kad placebo efektas išties be jokių biologinių priežasčių sukelia fiziologinius pokyčius organizme.

Pavyzdžiui, jau įrodyta, kad žaidėjams, kurie prie kompiuterio įsijaučia į naikintuvų pilotų vaidmenį, tuo metu pagerėja regėjimas.

Žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ aprašytas eksperimentas, kurio autoriai nutarė patikrinti, ar gali žmogaus sąmonė paveikti chroniška liga sergantį kūną. Tyrime dalyvavo 46 panašaus amžiaus (apie 50 metų) savanoriai, sergantys antrojo tipo diabetu.

Laboratorijoje juos suskirstė į tris grupes, atėmė visas laiką fiksuojančias ir rodančias priemones, nuvedė į skirtingas patalpas ir leido 90 min. žaisti įvairiausius kompiuterinius žaidimus.

Vienintelis skirtumas – visose patalpose ant sienos kabantys laikrodžiai veikė skirtingai. Vienai grupei buvo parodytas teisingas laikas, antros grupės laikrodis ėjo dvigubai greičiau (parodė, kad jie žaidė 180 min.), trečios – perpus lėčiau (rodė, kad žaista 45 min.).

Ir paaiškėjo, kad gliukozės lygis diabetų sergančių žmonių kraujyje labiau priklausė nuo jų įsivaizduojamo negu nuo realiai praėjusio laiko. Pas tuos, kas manė, jog praėjo 180 min., kraujyje gliukozės buvo mažiau negu pas tuos, kas manė, kad žaidė tik 45 min.

Eksperimentą atlikę mokslininkai įsitikinę, kad jokie kiti veiksniai – stresas, eksperimento aplinka – rezultatams įtakos beveik neturėjo. Taigi lieka pripažinti: grynai psichologinis procesas gali keisti natūralų fiziologinį reiškinį. Vadinasi, mūsų smegenys gali veikti ir kūną, ir laiką.

Palaukite – o gal tai reiškia, kad visus tuos „pagydytus“ žiniuonių įtaigos žmones galėjo vėl susargdinti „tiesą“ apie to gydymo nerealumą atskleidę mokslininkai?

Įtaigą, kad tai padeda, pakeitė įtaiga, kad  nepadeda? Būtų nebeaišku, kuo ir tikėti, jei ne ta daina: „Kaip tiki, taip ir yra...“