Liga, apie kurią neišdrįsta net prabilti: nesiskundė sveikata ir nejuto jokių simptomų
|
Ši liga pasireiškia "ten, apačioje". Tarsi šio gėdingo fakto būtų maža, daugeliu atveju išangės vėžį sukelia žmogaus papilomos virusas (ŽPV). JAV pradėta taikyti gydymą, atrodo, duosiantį teigiamų rezultatų, rašoma „The Independent“. P. Crowther diagnozė buvo išaiškinta po eilinės kolonoskopijos procedūros, per kurią išangėje buvo aptiktas pažeidimas, kaip vėliau paaiškėjo, – epitelinio audinio piktybinis navikas. Atliekant išsamesnius tyrimus buvo nustatyta, kad vėžys išplitęs ir į limfinę sistemą. 2010-aisiais, sulaukusi 53-ejų moteris mirė. Tai įvyko praėjus vos porai metų po pirminės diagnozės. Niekas nėra apsaugotas nuo išangės vėžio, bet P. Crowther diagnozė sukėlė šoką, nes nebuvo jokių tokią ligą sukelti galėjusių rizikos veiksnių: ji neturėjo kelių lytinių partnerių, neužsiiminėjo analiniais lytiniais santykiais, nebuvo ŽIV viruso nešiotoja, jai nebuvo atlikta organų persodinimo operacija. Ji nesiskundė sveikata ir nejuto jokių simptomų, dėl kurių būtų reikėję atlikti tyrimus. Deja, praėjus nustebimui, P. Crowther ėmė kankinti kur kas didesnė gėda. „Ji nepaprastai drovėjosi ir baiminosi to, ką pagalvos žmonės. Manė, kad jie galvos, jog ji pati atitinkamai elgėsi ir todėl susirgo vėžiu“, – pasakoja Justine Almada. Onkologinių ligų gydytoja, išangės vėžio specialistė Cathy Eng iš Teksaso universiteto M. D. Andersono vėžio gydymo centro sako, kad P. Crowther reakcija yra įprasta. Išankstinė nuomonė apie išangės vėžį yra neigiama dėl dviejų priežasčių, sako C. Eng. „Visų pirma, jis siejamas su ta žmogaus kūno dalimi, apie kurią ir taip garsiai nekalbama. Antra, jis siejamas su palaidu lytiniu gyvenimu“, – aiškina ji. Dėl tokio negatyvaus nusistatymo, taip pat todėl, kad susirgimas retas, ankstyvuosius jo simptomus, tokius kaip niežėjimas ar kraujavimas, pajutę asmenys ne iš karto kreipiasi į medikus. „Maniau, kad mane ištiko hemorojus. Nesistengiau kuo greičiau išsitirti hemorojų“, – pasakoja Michele Longabaugh. Jai išangės vėžys buvo diagnozuotas 2010-aisiais. M. Longabaugh teko atlaikyti ne vieną nuostabos kupiną žvilgsnį, kuriuo žmonės ją perverdavo, sužinoję jos ligą. „Jei būčiau sirgusi krūties vėžiu, būčiau sulaukusi viso pasaulio užuojautos ir palaikymo, o sirgdama išangės vėžiu jaučiausi taip, tarsi turėčiau teisintis dėl palaido lytinio gyvenimo“, – pasakoja moteris. Kaip sako Almada, motinos baimė, kad bus pasmerkta, vertė ją užsisklęsti ir kęsti vienatvę. P. Crowther vaikai nutarė rasti daugiau žmonių, sergančių šio tipo vėžiu, todėl galėsiančių suprasti, ką jų motinai tenka išgyventi. Deja, nė vieno rasti nepavyko. Daugiau nei 90 proc. išangės vėžio atvejų sukelia žmogaus papilomos virusas, kitaip sakant ŽPV, taip pat galintis sukelti gimdos kaklelio, vulvos, makšties, varpos ir ryklės vėžį. ŽPV dažniausiai perduodamas lytiniu keliu: per vaginalinius, analinius ir oraliniuis santykius. Nustatyta, kad net 79 mln. JAV piliečių (kas ketvirtas žmogus) šiuo metu yra kokio nors tipo ŽPV nešiotojais ir daugelis kada nors bus infekuoti. Kasmet užfiksuojama 14 mln. naujų ŽPV užkrato atvejų, kurių dažniausiai gydyti nereikia. Tiesą sakant, daugelis ŽPV nešiotojų apie tai nė nežino. Deja, kasmet 27 tūkst. ŽPV užkrato nešiotojų suserga vėžiu. Daugiau nei 5 tūkst. asmenų suserga išangės vėžiu. Kalifornijos universiteto išangės piktybinių navikų gydymo kliniką įkūręs ir jai vadovaujantis Joelas Palefskys teigia, kad atvejų skaičių būtų galima sumažinti iki nulio, jei žmonės būtų skiepijami nuo ŽPV infekcijos. Nuo ŽPV vakcinos išradimo praėjo daugiau nei 10 metų. Šiandien ligų kontrolės ir prevencijos centruose rekomenduojama 11-os arba 12-os metų sulaukusius berniukus ir mergaites skiepyti nuo ŽPV. „Tikslas – paskiepyti vaikus, kol jiems dar nekyla rizika užsikrėsti per lytinius santykius, ir taip apsaugoti juos nuo tikimybės vėliau susirgti vėžiu“, – sako J. Palefskys. Tačiau daugelis tėvų tokiems skiepams prieštarauja: JAV tik 40 proc. mergaičių ir 21 proc. berniukų yra paskiepyti nuo ŽPV. Esama keletas vakcinos nepopuliarumo priežasčių, bet, naujausių tyrimų duomenimis, dažniausiai vaikai neskiepijami todėl, kad pediatrai ir šeimos gydytojai retai pataria tėvams tai padaryti. Gydytojų neryžtingumu galima paaiškinti tėvų abejones: daugeliui nerimą kelia vakcinos saugumas arba tai, kad tokie skiepai skatina atsitiktinius lytinius santykius. Anot J. Palefsky‘io, toks nerimas visiškai nepagrįstas. „Jie turėtų pasirūpinti, kad vaikas nesusirgtų vėžiu. Tai akivaizdu, – sako J. Palefskys. – Tie, kurie nerekomenduoja vakcinos nuo ŽPV tiek berniukams, tiek mergaitėms, neatlieka savo, kaip gydytojo, pareigos.“
| ||||||
| ||||||