Mokslo ir technologijų pasaulis

Bebrai – puikūs statybininkai. Tai žinoma visiems. Įdomu, tai, kad pagrindinis jų darbo įrankis – savi dantys. Tad kokie jie turėtų būti, kad gyvūnas jais visą gyvenimą galėtų graužti storiausius rąstus?

Bebro dantys – tikras pjovimo įrankis. Suaugusiųjų bebrų viršutinių kandžių dalis yra 20–25 mm ilgio, o apatinių – 35–40 mm ilgio ir iki 1 cm pločio. Dantys yra atskirti specialiomis lūpų ataugomis, kurios leidžia bebrams graužti medžius po vandeniu, aiškinama interneto puslapyje worldofanimals.ru.

Bebrų dantys sudaryti iš kelių skirtingo kietumo sluoksnių. Kai bebras graužia medį, tvirtam emaliui, dengiančiam viršutinę danties dalį, tenka didesnis krūvis, o likusiai minkštesnei medžiagai – mažesnis. Galiausiai visi dantys nudyla tolygiai ir šitaip nepakinta smailinimo kampas.

Ir statyboms, ir maisto paruošimui bebrai verčia medžius, graužia kamienus, nugraužia šakeles ir tada padalina kamieną į dalis. 5-7 cm skersmens drebulę bebras nugraužia per 5 minutes, 40 cm skersmens medį jis nugraužia per naktį. Ryte šio gyvūno darbo vietoje galima rasti tik nugraužtą kelmokšnį ir žievių krūvą.

Medis, kurį graužia šis gyvūnas, įgauna smėlio laikrodžio formą. Graužia bebras pakilęs ant priekinių letenų ir pasiremdamas uodega. Jo žandikaulis veikia kaip pjūklas: kad nuverstų medį, bebras įsiremia viršutiniais dantimis į žievę ir pradeda greitai judinti apatinį žandikaulį į visas puses, padarydamas 5–6 judesius per sekundę.

Nuolat dirbant bebro dantys greitai nudyla, bet užtat nuolat atauginėja – po 0,8 mm per parą.