Mokslo ir technologijų pasaulis

Savo valdymo metais (1713–1740 m.) Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas padidino šalies kariuomenės dydį nuo 38 000 iki 83 000 vyrų. Vėliau jis tapo žinomas kaip „Karalius kareivis“, o jo kariniai projektai leido sūnui Frydrichui Didžiajam palyginus nedidelę Vokietijos karalystę paversti didžia Europos jėga. Tačiau įdomu tai, kad jis savo kariams taikė griežtus ūgio reikalavimus, dėl to jo kareiviai buvo vadinami „Potsdamo milžinais“.

Pagrindinis reikalavimas, norint prisijungti prie „Potsdamo milžinų“, buvo atitikti ūgio kriterijų – būti ne žemesniam nei 183 cm ūgio. Norėdamas sustiprinti aukšto kareivių ūgio įspūdį, karalius imdavosi ir kitų priemonių. Paradų metu jie turėdavo dėvėti specialią mėlyną uniformą, kurios sudedamoji dalis buvo 45 cm aukščio kepurė, kuri sudarydavo įspūdį, jog kareiviai yra gerokai aukštesni nei iš tikrųjų. Jiems taip pat būdavo sudaromos geriausios gyvenimo sąlygos, duodamas geriausias maistas. Užmokesčio dydis priklausydavo taip pat nuo ūgio – kuo kareivis aukštesnis, tuo didesnis jo atlyginimas.

Įdomu tai, kad į kariuomenę savo noru stodavo tik gana nedidelė dalis kareivių. Kiti būdavo pagrobti, nupirkti ar netgi užauginti nuo mažumės.

Frydrichas Vilhelmas sumokėdavo dideles sumas būsimų kareivių tėvams ar šeimininkams, kad galėtų juos pasiimti į savo kariuomenę. Jeigu būdavo manoma, kad gimęs kūdikis užaugs aukštas, jis būdavo pažymimas raudonu šaliku. Norėdami pagerinti santykius, užsienio valstybių vadovai ar karaliai siųsdavo Frydrichui Vilhelmui aukščiausius savo kareivius.

Jeigu patys vyrai atsisakydavo stoti į kariuomenę, jie būdavo paprasčiausiai pagrobiami. Vienas aukščiausių Potsdamo milžinų buvo airis Jamesas Kirklandas, kurio ūgis siekė net 216 cm. Prūsijos ambasadorius Londone Kirklandui pasiūlė liokajaus darbą ir šis sutiko, tačiau iš tikrųjų tai buvo spąstai. Kirklandas buvo nusiųstas į prūsų laivą, prisišvartavusį Portsmute, kur airis netrukus buvo sučiuptas, surištas ir išsiųstas laivu į Prūsiją.

Tokiems vyrams atvykus į Prūsiją jų vargai tik prasidėdavo. Frydrichas Vilhelmas kartą pasakė: „Net ir gražiausia pasaulyje mergina ar moteris mane paliktų abejingu, tačiau aukšti kareiviai yra mano silpnybė.“ Jo manija aukštiems kareiviams kartais pasireikšdavo labai keista forma. Jeigu karaliui būdavo liūdna, jis pasikviesdavo 200–300 savo karių, kurie turėdavo jį linksminti įvairiausiais būdais. Jeigu karalius susirgdavo, kariai atžygiuodavo net į jo miegamąjį, o kartais jis tiesiog piešdavo juos tiesiog iš savo atminties.

Vėliau Frydrichas Vilhelmas ėmė eksperimentuoti su genetika – jis stengdavosi suporuoti aukštus vyrus su aukštomis moterimis, kad šie susilauktų aukštų palikuonių, vėliau tapsiančių kareiviais. Dėl šios priežasties XVIII amžiaus pabaigoje Prūsijoje buvo nepaprastai daug aukštų vyrų.

Žiauriausia praktika buvo kareivių galūnes pririšti prie specialaus stovo ir tempti, kad šie neva taptų dar aukštesniais. Kartais pats Frydrichas Vilhelmas stebėdavo šias tempimo procedūras iš šalies ir tuo pačiu metu ramiai pietaudavo. Kartais dėl šių tempimo procedūrų kariai mirdavo, todėl galiausiai karalius atsisakė šios žiaurios praktikos.

Jeigu kareivis mėgindavo pabėgti iš šios vergovės, jis būdavo baudžiamas mirties bausme. Vienintelė paguoda buvo ta, kad šie kareiviai nebūdavo siunčiami į karo lauką, jų funkcijos apsiribodavo žygiavimu kariniuose paraduose.

Kuomet Frydrichas Vilhelmas mirė 1740 metais, jo „Potsdamo milžinų“ skaičius jau buvo perkopęs 2500. Jo sūnus Frydrichas Didysis laikė šiuos karius beprasmiais, todėl daugumą jų pasiuntė į reguliarius karinius dalinius.

Istorija apie „Potsdamo milžinus“ netruko pasklisti po Europą. Ji įkvėpė nacių režimą ir jų norą sukurti arijų rasę, kurią sudarytų aukšti, mėlynakiai, blondinai vokiečiai. Netgi pats Charlesas Darwinas minėjo „Potsdamo milžinus“. Kartą jis rašė, kad, priešingai nei gyvūnai, žmonės niekada nebuvo specialiai kergiami dėl tam tikrų charakteristikų, išskyrus Prūsijos kareivius.