Mokslo ir technologijų pasaulis

40-metis Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras Yuvalis Harari parašė provokuojančią civilizacijos istoriją, patiektą su eretiško mąstymo ir netikėtų faktų pagardais. Jo „Sapiens“ kvestionuoja didįjį mūsų pasaulio istorijos naratyvą, o akrobatiniai intelekto ir logikos kūlvirsčiai tiesiog gniaužia kvapą.

Susipažinkite su trumpa ištrauka iš knygos.

Mąstymo kaina

Nors žmonių rūšys turi daug skirtumų, visas jas vienija keletas bendrų bruožų. Pirmiausia į akis krenta nepaprastai didelės smegenys. Vidutiniškai 60 kilogramų sveriančio žinduolio smegenys užima 200 kubinių centimetrų. Ankstyviausių vyrų ir moterų, gyvenusių prieš 2,5 milijonų metų, smegenys buvo maždaug 600 kubinių centimetrų tūrio. Šiuolaikiniai sapiens rūšies atstovai puikuojasi nuo 1200 iki 1400 kubinių centimetrų tūrio smegenimis. Neandertaliečių smegenys, beje, buvo dar didesnės.

Tiesą pasakius, evoliucijos palankumas didesnėms smegenims gali atrodyti tikra kvailystė. Mes taip žavimės savo protiniais gabumais, kad nė neabejojame didžiule intelekto galios verte, įsivaizduojame, jog kuo daugiau jos turime, tuo geriau mums. Bet jeigu tai būtų tiesa, katinių šeima taip pat būtų pagimdžiusi skaičiuoti sugebančias kates. Kodėl Homo gentis yra vienintelė visoje gyvūnų karalystėje, įgijusi tokias galingas mąstymo mašinas?

Faktas, kad milžiniškos smegenys atima iš kūno milžinišką energijos kiekį. Juk nėra lengva nuolatos tampytis jas su savimi, tuo labiau kai jos saugumo sumetimais įspraustos į masyvią kaukolę. Tai reikalauja papildomų energijos sąnaudų. Senieji žmonės už smegenis sumokėjo dvejopai. Visų pirma, jiems reikėjo ilgiau ieškoti maisto. Antra, sunyko jų raumenys. Kaip valdžia, anksčiau gynybai skirtas lėšas nukreipianti švietimui, žmonės energiją nukreipė nuo bicepsų į neuronus. Sunku patikėti, kad tokia išlikimo strategija pasiteisintų savanose. Šimpanzė nelaimėtų ginčo su Homo sapiens, tačiau suplėšytų jį į gabalus kaip skudurinę lėlę.

Šiandien didžiulės mūsų smegenys su kaupu atsiperka, nes gebame gaminti automobilius ir šautuvus: pirmieji mums padeda judėti daug greičiau, nei juda šimpanzės, o antrieji – šaudyti jas per saugų atstumą, užuot ėjus su jomis imtynių. Vis dėlto automobiliai ir šautuvai – dar visiška naujiena. Žmonių neuronų tinklai tolydžio plečiasi jau daugiau nei 2 milijonus metų, tačiau bene vienintelė apčiuopiama nauda iš jų visą tą laiką tebuvo titnaginiai peiliai ir nusmailinti pagaliai. Kokie tad veiksniai skatino vystytis milžiniškas žmogaus smegenis visus 2 milijonus metų? Jei atvirai, mes to nežinome.

Kitas vien tik žmonių genčiai būdingas požymis – vaikščiojimas dviem kojomis. Atsistojus tapo lengviau žvalgytis po savaną ir pamatyti grobį ar priešą; o rankas, kurios nebebuvo reikalingos judėti, atsirado galimybė įdarbinti kitaip, tarkim, mėtyti akmenis ar rodyti kokius ženklus. Kuo įvairesnes užduotis gebėdavo atlikti šios rankos, tuo didesnė sėkmė lydėdavo jų savininkus, todėl varomoji evoliucijos jėga gausino nervinių skaidulų kiekį delnuose ir rankų pirštuose, tobulino šių kūno dalių raumenis. Štai kodėl žmonės rankomis geba atlikti labai sudėtingas užduotis, visų pirma, gamintis ir naudoti įmantrius įrankius.

Seniausios mūsų atrastos įrankių liekanos datuojamos 2,5 milijono metų, ir būtent įrankių gaminimą ir naudojimą archeologai laiko skiriamuoju senųjų žmonių požymiu.

Reikia pasakyti, kad vaikščiojimas stačiomis turi ir trūkumų. Mūsų protėvių primatų skeletas milijonus metų vystėsi taip, kad palaikytų būtybes, vaikštančias keturiomis ir turinčias santykinai nedidelę galvą. Prisitaikyti prie vertikalios padėties jam buvo išties nelengva; atminkime, kad šie pastoliai turėjo išlaikyti nepaprastai didelę kaukolę. Taigi žmonija už platų akiratį ir darbščias rankas sumokėjo nugaros skausmais ir sustirusiu sprandu.

Moterims visa tai kainavo dar daugiau. Kad būtų patogu vaikščioti dviem kojomis, klubai turėjo susiaurėti, tad siauresnis tapo ir gimdymo kanalas, o kūdikių galvos, priminsiu, vis didėjo. Iškilo labai rimtas pavojus – mirti gimdant. Moterys, kurios pagimdydavo anksčiau, kol kūdikių galvos dar būdavo gana nedidelės ir elastingos, gimdymo traumą pakeldavo lengviau ir išgyvendavo, o vėliau pagimdydavo dar daugiau vaikų. Dėl tos priežasties natūralioji atranka pirmenybę suteikė ankstyvam gimdymui. Jei palyginsime žmones su kitais gyvūnais, pirmųjų palikuonys išties gimsta per anksti, kai dauguma jų gyvybinių sistemų dar nėra išsivysčiusios. Netrukus po gimimo kumeliukas pradeda risnoti; kačiukas, praėjus vos keletui savaičių, palieka motiną ir pats ieškosi maisto. Žmogaus mažyliai daug metų lieka bejėgiai ir priklausomi nuo vyresniųjų, kurie juos maitina, saugo ir lavina.

Šis faktas labai stipriai paveikė tiek nepaprastus žmonių socialinius gabumus, tiek unikalias socialines problemas. Apsuptos zirziančių vaikų, vienišos motinos vargiai tepajėgė surinkti pakankamai maisto sau ir savo atžaloms. Vaikus prižiūrinčioms motinoms reikėjo nuolatinės kitų šeimos narių ir kaimynų pagalbos. Žmogus užaugti galėjo tik gentyje.

Dėl to evoliucija buvo palankesnė tiems, kurie sugebėdavo užmegzti tvirtus socialinius saitus. Kadangi žmogus gimsta neišsivystęs, jį galima išauklėti ir suvisuomeninti daug labiau nei bet kurį kitą gyvūną. Dauguma žinduolių išlenda iš įsčių kaip glazūruoti moliniai indai iš degimo krosnies – bandydami kaip nors pakeisti jų formą ar ornamentiką, tik subraižysime ar sudaužysime juos. Žmogus iš įsčių pasirodo kaip išlydytas stiklas iš žaizdro. Jį galima tempti, sukti ir kitaip formuoti su neįtikėtina veiksmų laisve. Štai kodėl šiandien galime išugdyti savo vaikus taip, kad jie taptų krikščionimis ar budistais, kapitalistais ar socialistais, būtų karo arba taikos šalininkai.

Paprastai manome, kad didžiulės smegenys, gebėjimas naudotis įrankiais, imlumas mokytis ir sudėtinga socialinė struktūra yra milžiniški pranašumai. Regis, visiškai akivaizdu, kad dėl šių dalykų žmonės tapo pačiais galingiausiais gyvūnais žemėje. Tačiau visus šiuos privalumus jie turėjo 2 milijonus metų, tačiau visą tą laiką išliko silpnos ir nežymios būtybės. Net ir turėdamas išvystytas smegenis bei aštrių akmeninių įrankių, prieš milijoną metų gyvenęs žmogus nuolatos bijojo plėšrūnų, labai retai ryždavosi užpulti didesnę auką ir daugiausia maitinosi rinkdamas augalus, kapstydamas žemę ir rankiodamas vabzdžius, tykodamas smulkių žvėrelių ir dorodamas galingesnių mėsėdžių paliktą maitą.

Pirmieji akmeniniai įrankiai dažniausiai buvo naudojami kaulams skaldyti, siekiant pasigardžiuoti kaulų smegenimis. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, tokia ir buvo pirminė mūsų niša. Kaip geniai specializavosi traukti iš medžių kamienų vabzdžių lervas, pirmieji žmonės prisitaikė išgauti iš kaulų jų smegenis. Kodėl būtent kaulų smegenis? Įsivaizduokite, kad būrys liūtų parbloškia ir ima draskyti žirafą. Jūs kantriai laukiate, kol jie pasisotins ir pasitrauks. Vis dėlto jūsų eilė dar neatėjo, nes likučius tada ima doroti hienos ir šakalai, o jūs anaiptol netrokštate jų erzinti. Ir tik jiems išsivaikščiojus, jūsų būrys išdrįsta prisiartinti prie apgriaužtų griaučių. Atsargiai dairydamiesi į šalis puolate prie valgomų audinių, išlikusių kaulų ertmėse.

Ši teorija labai padeda suprasti mūsų istoriją ir psichologiją. Tiesa ta, kad dar visai neseniai žmonių gentis užėmė mitybos grandinės vidurį. Milijonus metų žmonės medžiojo smulkesnius gyvūnėlius ir rinko įvairiausius valgomus augalus, o žmones savo ruožtu medžiojo didesni plėšrūnai. Tik prieš 400 000 metų kai kurios žmonių rūšys reguliariai pradėjo persekioti stambiuosius žvėris, ir tik prieš 100 000 metų – paplitus Homo sapiens – žmogus šoktelėjo į mitybos grandinės viršūnę.

Toks įspūdingas šuolis nuo vidurio į patį viršų buvo labai reikšmingas. Kiti gyvūnai, užimantys mitybos piramidės viršūnę, pavyzdžiui, liūtai ir rykliai, šią padėtį vystydamiesi pasiekė pamažu, per milijonus metų. Per tą laiką ekologinė sistema sugebėjo įdiegti tam tikrą „stabdžių ir atsvarų“ sistemą, kuri neleido liūtams ir rykliams padaryti per didelės žalos. Liūtams tapus pavojingesniems, gazelės išmoko dar greičiau bėgti, hienos – našiau bendradarbiauti, o raganosių charakteris dar labiau subjuro. Visiškai kitaip susiklostė žmonių likimas: jie į viršūnę pakilo taip greitai, kad ekologinei sistemai prisitaikyti neužteko laiko. Be to, nespėjo su savo padėtimi apsiprasti ir patys žmonės. Dauguma galingiausių planetos plėšrūnų yra didingos būtybės. Karaliaudamos milijonus metų jos įgijo nepalaužiamo pasitikėjimo. O sapiens šiuo atžvilgiu labiau primena bananų respublikos diktatorių. Dar visiškai neseniai buvę savanų pastumdėliais, nuolat bijome ir nerimaujame dėl savo padėties, todėl esame dvigubai žiauresni ir pavojingesni. Šis beatodairiškas mūsų šuolis sukėlė daugybę istorijos nelaimių, pradedant klaikiais karais, baigiant ekologinėmis katastrofomis.

Yuval Noah Harari. Sapiens. Glausta žmonijos istorija. Iš anglų k. vertė Tadas Juras. K.: Kitos knygos, 2016.