Mokslo ir technologijų pasaulis

Naujas mokslinės fantastikos filmas „Pakeleiviai“ („Passengers“) žiūrovus perkelia į ateitį, kuomet blizgantys tarpžvaigždiniai kosminiai laivai tūkstančius užmigdytų keleivių gabena į kaimynines žvaigždžių sistemas, rašo space.com.

Scenarijaus požiūriu galima būtų sakyti – neįspūdinga. Tačiau įspūdingumas šiuo atveju yra ne kokiose nors įmantriose laiko kelionėse, o būtent teisingame fizikos atvaizdavime.

„Pakeleiviai“ pasakoja dviejų kosmoso keliautojų (juos suvaidino Chrisas Prattas ir Jennifer Lawrence) gyvenimą kosminiame laive, kuriame jie, išsirengę į 120 metų trukmės kelionę, prabudo 90 metų per anksti. Negalėdami vėl panirti į gilų miegą, keleiviai bando susitaikyti su mintimi, kad jiems šiame kosminiame laive teks ir mirti nesulaukus kelionės pabaigos.

Nors filme vaizduojama tolima ateitis, kai egzistuoja technologijos, apie kurias kol kas galime tik pasvajoti, filmo kūrėjai visą laiką laikėsi griežtai moksliškos pozicijos.

Tarpžvaigždinė kelionė

Vietoj šokinėjimo per kirmgraužas – mokslo bendruomenės taip pat palankiai priimtame filme „Tarp žvaigždžių“ atvaizduotus teorinius erdvėlaikio tunelius, kurie leidžia labai greitai nukeliauti milžiniškus atstumus – filme „Pakeleiviai“ kosminis laivas „Avalon“ priverstas iš lėto, „vos“ puse šviesos greičio, sliūkinti nuo Žemės iki Žemę primenančios planetos, pavadintos „Sodyba 2“, besisukančios apie kaimyninę žvaigždę.

Šiandieninės technologijos dar neleistų pagaminti taip greitai skriejančio laiko, tačiau mintis yra kur kas artimesnė realybei, nei kelionės kirmgraužomis. Mat kirmgraužos kol kas yra tik fizikų-teoretikų fantazijos vaisius, o didelio, bet už šviesos mažesnio greičio išvystymas fizikiniu požiūriu yra visiškai įmanomas. Nors, tiesa, kol kas taip pat tik teoriškai.

Iki puse šviesos greičio judančių laivų žmonijai dar teks labai ilgai laukti ir sunkiai dirbti. Mat šviesa juda maždaug 1 mlrd. km/h greičiu. O iki šiol greičiausias žmonių pagamintas kosminis aparatas yra NASA „Juno“ zondas, kurio maksimalus pasiektas greitis Žemės atžvilgiu buvo apie 265 tūkst. km/h.

Filmo dizaineris Guy'us Hendrixas Dyasas pramanyti laivo „Avalon“ išvaizdą sugalvojo remdamasis prielaidą, kad dirbtinę gravitaciją kosminiame laive galima būtų sukurti sukimosi būdu.

„Pasiskolinau besisukančio rato koncepciją ir ištempiau ją iki ištęstos formos, kuriai natūraliai tiko tos nuostabios, besisukančios mentės. Žiūrint į kosminį laiką iš priekio jis atrodo panašus į klasikinį besisukantį ratą, tačiau pažvelgus iš šono jis tampa labai ilgu trimačiu objektu“, - pasakojo dizaineris.

Žinoma, filmuose „Gravitacija“ ir net „Tarp žvaigždžių“ matyti kosminiai lavai yra kur kas panašesni į iš tiesų egzistuojančius šiais laikais. „Gravitacijoje“ matėme jau nurašytą NASA daugkartinio naudojimo erdvėlaivį, Tarptautinę kosminę stotį, Rusijos „Sojuz“ kosminį skraidantį aparatą, Kinijos kosminę stotį „Tiangong-1“.

„Tarp žvaigždžių“ astronautai skrieja aparatu, kuris ganėtinai panašus į NASA vystomą SLS kosminių skrydžių sistemą. Ir nors filme „Pakeleiviai“ matomas palyginus visiškai nežemiškas kosminis laivas, jo išvaizda pagrįsta mokslu, kad ir koks futuristiškas jis bebūtų.

Lyno sunkumai

Panašu, kad „Pakeleivių“ autoriai iš tiesų atkreipė dėmesį į kritiką, kurią teko išgirsti „Gravitacijos“ kūrėjams, pasimokė iš svetimų klaidų ir savo filmui suteikė kur kas daugiau tikroviškumo. Net nereikia būti dideliu mokslo gerbėju ir tikslumo šalininku, kad raukytumėtės žiūrėdami tą „Gravitacijos“ sceną, kurioje George'o Clooney herojus visiškai be reikalo paaukojo savo gyvybę, tuo pačiu nusispjaudamas ant fizikos dėsnių, galiojančių Žemei artimoje orbitoje.

Toje scenoje G. Clooney Tarptautinės kosminės stoties (TKS) išorėje kybo laikydamasis už vieno lyno galo, o jo partnerė, vaidinama Sandros Bullock laikosi už kito galo. G. Clooney veikėjas įtikinėja S. Bullock paleisti lyną ir taip išsigelbėti G. Clooney gyvybės sąskaita. Kai realybėje ji nesvarumo aplinkoje galėjo be didelių įtraukti G. Clooney į saugią poziciją. Bet lynui atsipalaidavus G. Clooney išsviedžiamas į kosminę erdvę veikiant kažkokiai realybėje neegzistuojančiai jėgai.

„Pakeleiviuose“ tokia fizikai prieštaraujanti klaida nekartojama. Kai C. Pratto ir J. Lawrence vaidinami veikėjai išeina į atvirą kosmosą prisitvirtinę lynais, jie, panašu, visiškai nepažeidžia jokių Niutono dėsnių. Ir tuo pačiu gana mikliai naudojasi lyno ir nesvarumo suteikiamomis judėjimo galimybėmis.

Vienoje scenoje aktorių porelė sklendžia kosmosu, susijungę ilgu lynu. Kai jie nutolsta, lynas visiškai išsitiesia ir tik tuomet pakeičia jų judėjimo kryptis. Jokio lyno tempimosi nepatiriama, nes nėra jokios išorinės žmones vieną nuo kito stumiančios jėgos. „Gravitacijoje“ ši paprastutė fizikinė koncepcija ignoruojama, tad mokslą vertinantiems žiūrovams turėtų patikti „Pakeleiviuose“ ištaisyta klaida.

Lipnios ašaros

Kažkam galėtų pasirodyti, kad verkiant nesvarumo aplinkoje ašaros išsitaško po astronauto šalmą. Iš tiesų taip nėra. „Gravitacijos“ kūrėjai susilaukė kritikos už S. Bullock skafandro šalme skraidančias ašaras, o „Pakeleiviuose“ ši klaida nekartojama.

Ašarų problema su gravitacija yra praktiškai nesusijusi – tai yra daugiau paviršiaus įtempimo klausimas. Būtent dėl paviršiaus įtempimo vandens molekulės yra linkusios laikytis kartu. O jeigu kosmose verktų tikras astronautas, jo ašaros dėl paviršiaus įtempimo liktų prilipusios prie skruostų. Kai „Pakeleiviuose“ ašarą išlieja C. Pratto veikėjas, jo ašara lieka prilipusi prie skruosto – kaip ir turėtų būti.

Tai, beje, yra tik keletas iš mokslinių problemų, už kurių užkliuvo kiti Holivudo filmai, bet kurias grakščiai įveikė „Pakeleiviai“. Žinoma, įžvalgiausi ir priekabiausi žiūrovai ir šiame filme galbūt atras prie ko prikibti, tačiau bent jau kol kas atrodo, kad naujojo filmo kūrėjai senų klaidų nebekartoja.