Mokslo ir technologijų pasaulis

Nors lietuvių kilmės rašytojas Algis Budrys laikomas vienu įtakingiausių fantastinės literatūros autorių pasaulyje, Lietuvoje apie jį beveik nekalbama. Taip, pasak rašytojo Justino Žilinsko, gali būti dėl dviejų priežasčių. Sovietmečiu A. Budrio kūryba buvo tabu, nes jo tėvas stipriai kritikavo sovietinę valdžią, o šiais laikais fantastinė literatūra Lietuvoje vis dar laikoma nerimta.

„Jeigu apie žmogiškąsias problemas kalbama per fantastinius vaizdinius arba dar baisiau – yra daugiau nuotykio nei refleksijos, tai [manoma, kad] jau nieko gero.

Tiesa, toks požiūris pamažu keičiasi, pamažu ima rastis vietos visiems, net leidyklos nebebijo pasakyti, kad leidžia fantastiką (tiesa – paaugliams)“, – LRT.lt teigia J. Žilinskas.

A. Budrio tėvas buvo 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo vadas, o vėliau – gubernatorius. Lietuvos valdžia Budrius išsiuntė į JAV, kai A. Budriui buvo 5-eri.

Rašytojo tėvas nuo 1936 m. dirbo Lietuvos generaliniu konsulu, iki mirties atstovavo nepriklausomai Lietuvos vyriausybei tremtyje. Todėl nenuostabu, kad A. Budrio kūryba sovietų laikais nepereidavo cenzūros aparato. 

A. Budrys pirmą kartą gimtinėje po išvykimo apsilankė tik 1999 m. kaip garbės svečias Lietuvos fantastikos mėgėjų renginyje „Lituanicon“.

Ant vieno laiptelio su garsiausiais fantastais

Pirmąjį fantastinį romaną A. Budrys parašė būdamas 8-erių, tačiau pripažinimo sulaukė tik 6-ajame dešimtmetyje, kai jo apsakymas „The high purpose“ pasirodė Johno W. Campbello redaguojamame žurnale „Astounding“ 1952 m. J. W. Campbellas garsėjo itin kritiniu požiūriu, todėl faktas, kad jam įtiko A. Budrio kūrinys, tuo metu reiškė labai daug.

Netrukus kiti lietuvio apsakymai pasirodė ir žurnaluose „Galaxy“, „Space“. A. Budrys stebino produktyvumu, nes kartais parašydavo net kelis apsakymus per dieną. A. Budrys yra sakęs, kad rašymo pagrindus jam sudėjo legendinis minėto „Space“ žurnalo redaktorius Lesteris del Rey, kurio bute A. Budrys kurį laiką gyveno.  

1958 m. A. Budrys išleido romaną „Who?“. Šis kūrinys netgi buvo ekranizuotas – 1974 m. režisierius Jackas Goldas pagal jį pastatė filmą, tačiau jis didelio pasisekimo nesulaukė.

Didžiausią pripažinimą A. Budriui atnešė „Rogue Moon“ („Šelmis Mėnulis“). Šis romanas laikomas mokslinės fantastikos žanro klasika. „Rogue Moon“ buvo nominuotas ir prestižinei Hugo premijai bei įtrauktas į „The science fiction hall of fame“.

Išleidęs „Rogue Moon“ A. Budrys kuriam laikui dingo ir sugrįžo tik 1977 m. su romanu „Michaelmas“, kuris taip pat laikomas ir smarkiai prisidėjusiu prie kiberpanko krypties atsiradimo.

Iš viso jis yra parašęs 8 romanus ir 3 apsakymų rinkinius. Tačiau įtakingiausių fantastų gretose jis atsidūrė ne tik dėl to. 1993 m. A. Budrys pradėjo leisti vieną garsiausių mokslinės fantastikos žurnalų – „Tomorrow speculative fiction“, taip pat pretendavusį į Hugo premiją.

1997 m. A. Budrys visus nustebino, kai nusprendė skaitmenizuoti žurnalą ir perkelti jį į internetą. „Tomorrow speculative fiction“ tapo pirmuoju internetiniu mokslinės fantastikos leidiniu. 

Kaip kritikas ir redaktorius, A. Budrys daug dirbo su jaunaisiais fantastais. Manoma, kad jis padėjo iškilti kelioms dešimtims rašytojų.

Tiesa, A. Budrys dažnai susilaukia ir kritikos. 9-ajame dešimtmetyje rašytojas, kaip kritikas ir mokytojas, prisijungė prie kontraversiškos „Writers of the future“ programos, kuri siejama su scientologija. Nepaisant to, daugelis sutiko, kad programai jo atrinkti kūriniai buvo labai aukšto lygio ir nebūtinai turėjo ką bendro su scientologijos aktualijomis.

A. Budrio vardas įtrauktas į XX a. antros pusės įtakingiausių mokslinės fantastikos rašytojų sąrašą šalia Isaaco Asimovo, Roberto Sheckley, Stanislavo Lemo, Philipo K. Dicko ir kt.

2005 m. A. Budrys atsisakė priimti Amerikos mokslinės fantastikos rašytojų skirtą „rašytojo-emerito“ titulą. 2007 m. už gyvenimo pasiekimus A. Budriui buvo įteiktas Piligrimo apdovanojimas.

„Dažnai esu pavojingai kvailas ir iki šiol turiu daug sunkiai pasiektų praktinių žinių, kuriomis netikiu, nes jos prieštarauja vaikystėje suformuotoms nuostatoms. Aš romantikas. Manau, kad vertybės yra aukščiau visko“, – viename interviu yra sakęs A. Budrys.

Fantastika – ne tik literatūra paaugliams

Anksčiau A. Budrio kūrybai Lietuvoje mažai dėmesio skirta dėl prieš sovietinę valdžią nukreiptos jo tėvo veiklos. Be to, iki nepriklausomybės atkūrimo fantastinė literatūra Lietuvoje buvo itin apleista, taip mano mokslo populiarintojas Rolandas Maskoliūnas.

„Fantastinių knygų lietuvių kalba per metus pasirodydavo vos dvi ar trys („Zenito“ ir kartais „Drąsiųjų kelių“ serijose), ir tos paprastai būdavo perverčiamos iš rusų kalbos arba turėjo būti suderintos su cenzūra“, – LRT.lt pasakoja R. Maskoliūnas.

Dabar, pasak J. Žilinsko, tiek A. Budrio kūrybos, tiek bendrai fantastinės literatūros nepopuliarumą lemia ir įsivaizdavimas, kad tai  – ne literatūra, o skaitalai paaugliams. 

„Jeigu apie žmogiškąsias problemas kalbama per fantastinius vaizdinius arba dar baisiau – yra daugiau nuotykio nei refleksijos, tai [manoma, kad] jau nieko gero.

Tiesa, toks požiūris pamažu keičiasi, pamažu ima rastis vietos visiems, net leidyklos nebebijo pasakyti, kad leidžia fantastiką (tiesa – paaugliams)“, – LRT.lt teigia J. Žilinskas.

Pašnekovo nuomone, vis dar dominuoja požiūris – vaikystėje skaičiau fantastiką, o dabar skaitau rimtus dalykus. „Pas mus bendrai su žanrine literatūra yra blogai. Istorinis romanas – vienintelis aiškesnis žanras, kurį lietuviai kultivuoja“, – priduria jis.

Geriausiai atsiskleidė apsakymuose

Savo metu, R. Maskoliūno žodžiais, A. Budrio kūryba buvo vertinama labai teigiamai, tačiau dabar kai kurie jo kūriniai atrodytų senstelėję, pavyzdžiui, tie, kurie liečia Šaltojo karo temą („Who?“). 

„Bet tai natūralu. Tokie patys senstelėję idėjiškai ir stilistiškai yra ir, pavyzdžiui, kai kurie Roberto Heinleino romanai. [...] Kita vertus, savo nuotykinių fantastinių kūrinių siužetus A. Budrys mėgo praturtinti nebanaliais apmąstymais apie žmonių tarpusavio supratimo, pasitikėjimo, tapatybės problemas ir pan.

Gana subtilūs stilistiškai yra jo apsakymai, kaip „The Stoker and the Stars“, – tikina R. Maskoliūnas.

A. Budrio gebėjimai geriau atsiskleidė apsakymuose, mano J. Žilinksas „Ne veltui, kaip apsakymų meistras, jis laikomas prilygstančiu R. Sheckley. Deja, lietuviškai neturime nei vieno apsakymų rinkinio, bet garsiausią romaną („Šelmis Mėnulis“), turime, nors leistas jis seniai“, – LRT.lt sako J. Žilinskas.

R. Maskoliūnas taip pat sutinka, kad A. Budrio apsakymus tikrai vertėtų išleisti lietuviškai. 

„Dar esu skaitęs A. Budrio „Some will not die“ – tai postapokaliptinis kūrinys, parašytas dinamiškai ir profesionaliai. Jis, ko gero, neblogai atrodytų išleistas ir dabar. Kaip ir romanas „Hard landing“ apie ateivius, mėginančius pritapti Žemėje“, – priduria R. Maskoliūnas.

Atrastų savo vietą mokyklų programoje

J. Žilinskas sutinka, jog vaikus mokykloje reikėtų bent trumpai supažindinti su A. Budrio kūryba. Tiesa, anot jo, reikia pabrėžti, kad A. Budrys buvo ne lietuvių, o amerikiečių rašytojas, rašęs anglų kalba. 

„Lietuvos [tiesiogiai] savo darbuose taip pat neminėjo, nebuvo toks išeivis, kaip, pavyzdžiui, Antanas Škėma ar Hendrikas Radauskas, todėl jį reiktų dėti prie I. Asimovo, jau minėto R. Sheckley ar R. Bradbury, tai yra, prie pasaulinės literatūros“, – įsitikinęs J. Žilinskas.

Jeigu mokyklos programose kalbama apie mokslinės fantastikos literatūros raidą, A. Budrio vardas joje tikrai turėtų atsidurti. 

„A. Budrio kūryba atspindėjo to meto, XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių, temas – Šaltojo karo („Who?“), siekį atgauti Lietuvos nepriklausomybę („Falling Torch“)“, – priduria R. Maskoliūnas.