„Okamo skustuvas“ arba šykštumo dėsnis: kaip paaiškinti sunkiai paaiškinamus dalykus
|
©http://pactiss.org/wp-content/uploads/2014/12/Social-Cognition.jpg Manoma, kad filosofijos terminas buvo sugalvotas vieno iš garsiausių graikų filosofo Pitagoro prieš maždaug 2500 metų. Vis tik, tai tikrai nebuvo filosofijos pradžia.
Knygoje „Sapiens: A Brief History of Humankind“ (aut. vert. liet. „Protingasis: trumpa žmonijos istorija“) Yuval Noah Harari glaustai pateikė kelių šimtų metų mokslininkų tyrimus pagal kuriuos daugelis mokslininkų sutinka, kad kognityvinė revoliucija (angl. Cognitive Revolution) įvyko prieš maždaug 70000 – 30000 metų. Po šios revoliucijos žmonių protiniai sugebėjimai tapo prilygstantys dabartiniams žmonėms. Jie pradėjo grupuotis į didesnes bendruomenes, siekiančias daugiau nei 150 žmonių, kūrė savus tikėjimus ir dievus, tikėtina, kad būtent tuomet jie pirmą kartą pradėjo klausti: „ar mano dievas tikras, jei kitos bendruomenės dievas kitoks?“. Taip atsirado filosofijos užuomazgos. Šis rašinys apie vieną iš filosofijos principų. 2001-ųjų metų rugsėjo 11 dieną keturi skirtingi lėktuvai dėl neaiškių priežasčių rėžėsi į Pasaulinį prekybos centrą, Pentagoną ir nukrito Pensilvanijos valstijoje. Apie 3000 žmonių žuvo, dar daugiau buvo sužeisti. Visas pasaulis buvo sukrėstas: laidos, žinių reportažai bei laikraščiai pranešinėjo karščiausias naujienas iš JAV. Netrukus po šių įvykių buvo paskelbtos dvi pagrindinės galimos lėktuvų kritimų priežastys:
Reikia pripažinti, kad abu scenarijai yra galimi ir tikriausiai dar ilgai žmonės nesutars ir aiškinsis, kaip buvo iš tikrųjų, tačiau ar neturint jokių papildomų įrodymų galima padaryti racionalų sprendimą dėl šio nelaimingo įvykio priežasties? Taip, galima, jei remsimės Okamo skustuvo (angl. Occam's razor) principu, kartais vadinamo šykštumo dėsniu (angl. law of parsimony). Pavadinimas kilo nuo garsaus XIV a. anglų filosofo Viljamo iš Okanamo (angl. William of Occam) vardo; žodis skustuvas čia reiškia nereikalingų prielaidų „nuskutimą“ nuo teorijos. Nors pirmąją priežastį ir skaudu pripažinti, tačiau istorija pripildyta panašiais pasakojimais ir įrodymais, kaip viena gentis, tauta ar valstybė kenkia kitai. Pirmieji genčių naikinimo įrodymai, manoma, siekia daugiau nei 30 tūkstančių metų, kai neandartaliečiai (lot. homo neanderthalensis) buvo vejami iš savų teritorijų protingųjų žmonių (lot. homo sapiens). Kita vertus, nors visiškai atmesti antrąją konspiracijos teoriją sunku, šioje teorijoje galima daug ką „nuskusti“, pavyzdžiui suklastotus telefoninius skambučius, papirktus liudininkus bei kitus dalykus, nes jiems įrodymai nėra tikslūs ir nekontroversiški. Remiantis Okamo skustuvo principu, galima teigti, kad paprastesnė, šiuo atveju pirma teorija, yra teisinga ar bent labiau tikėtina. Na, o dėl gilesnių pasvarstymų kiekvienas gali galvoti, kaip tik nori.
Okamo principas dažnai kritikuojamas dėl dalykų, kuriems nuspręsti niekada ir nebuvo sugalvotas. Kiekvienai teorijai pagal empirinius įrodymus galima sugalvoti daugybę paaiškinimų. Labai svarbu paminėti, kad šis principas neteigia, kad paprastesnis paaiškinimas yra teisingas, o teigia tik tai, kad toks paaiškinimas yra labiau tikėtinas. Principas dažnai naudojamas norint įrodyti, kad ir kiti žmonės mąsto (angl. Other mind problem). Vienas dalykas yra aiškus ir suvokiamas, kad kiekvienas iš mūsų suprantame, kad galvojame, tačiau kitų žmonių vidinių minčių nei girdime, nei kitaip juntame. Galime sudaryti mažiausiai dvi teorijas. Pirma, kad „mąstau tik aš“, o visi kiti yra sukurti mano proto. Antra, remtis tuo, kad kiti žmonės reaguoja visiškai taip pat į aplinkos poveikius kaip ir aš, todėl taip pat mąsto. Abi teorijos įmanomos, tačiau antra yra paprastesnė, todėl pagal šykštumo principą yra labiau tikėtina. Toks paaiškinimas yra dažniausiai naudojamas kitų mąstymą įrodantis teiginys. Nors Okamo skustuvo principas filosofiniais klausimais gali būti labai plačiai naudojamas, jį sunku, o neretai ir netinka taikyti psichologiniuose gyvenimo aspektuose. Knygoje „Mąstymas, greitas ir lėtas“ (angl. „Thinking, Fast and Slow“) Daniel Kahneman plačiai paaiškina, kada galima pasikliauti paprestesne pirmąją automatine savo mintimi, o kada reikia pamąstyti plačiau sprendžiant problemas. Paprasčiausias knygoje pateiktas pavyzdys yra susijęs su skaičiavimu. Pavyzdžiui, visi žino, kad 2+2=4, atsakymas tiesiog iššoka prieš akis, o, tarkime, dėl 13x17 jau reikia praleisti nemažai laiko norint suskaičiuoti atsakymą. Nors daugybos atveju kiekvienam iš mūsų gali atrodyti, kad šios sandaugos atsakymą jau žinome, nereikėtų pasikliauti pirmu į galvą šovusiu atsakymu, o reiktų lėtai perskaičiuoti atsakymą – „neskusti“. Nors Okamo skustuvo principas tebėra dažnai naudojamas spręsti dualistines problemas, filosofinius klausimus ar narplioti nusikaltimų eigą, reiktų niekada neužmiršti, kad Lietuvoje gydantis veterinaras galbūt niekada negydys australiškojo stručio, tačiau tas pats veterinaras persikėlęs gyventi į Australiją galbūt niekada nebepamatys lietuviško baltojo gandro. Tai reiškia, kad vienoje situacijoje paprasčiausias sprendinys, nebūtinai bus paprasčiausias kitoje. Romas Gaučas Naudota literatūra:
| |||||||||
| |||||||||
