Mokslo ir technologijų pasaulis

Mėnulio paviršiuje buvę zondai ir astronautai matė švytėjimą arti horizonto. Jį paaiškinti galima būtų Saulės šviesos sklaida nuo skraidančių dulkelių. Bet kaip tos dulkelės gali skraidyti, jei Mėnulyje nėra vėjo ir apskritai atmosferos?

Dabar pirmą kartą eksperimentiškai įrodyta, kad ultravioletinės spinduliuotės ir plazmos veikiamos mikronų dydžio dalelės gali pakilti iki dešimties centimetrų aukščio ir levituoti.

Taip įvyksta todėl, kad sąveika įelektrina daleles ir sukuria stūmos jėgas, kurios kai kurias daleles atstumia tolyn nuo paviršiaus. Anksčiau buvo manoma, kad sukuriama stūmos jėga negali būti pakankamai stipri, bet eksperimento metu paaiškėjo, kad ankstesni skaičiavimai neatsižvelgė į pavienių elektronų padėtis, o jos šiuo atveju yra reikšmingos.

Toks modelis gali paaiškinti ir Mėnulio švytėjimą, ir tokių objektų, kaip kometos 67P ar asteroido Eroto savybes – pastaruosiuose matyti dulkių telkiniai, galimai susidarę dėl tokio elektrostatinio dulkių klajojimo po paviršių ir kaupimosi žemumose.

Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.