Mokslo ir technologijų pasaulis

Ėmus silpnėti šilumą iš pusiaujo nešančiai Golfo srovei, klimatas neišvengiamai pasikeistų visoje Europoje, bet labiausiai permainas pajustų šiaurinė žemyno dalis.

Gali visai išnykti

Vakarų spaudoje pastaraisiais metais ne sykį buvo pasirodžiusios gąsdinančios antraštės, skelbiančios apie galimą Golfo srovės, nuo kurios iš esmės priklauso Vakarų ir Šiaurės Europos klimatas, lėtėjimą. Su tuo susijusios siaubingos klimato permainos pavaizduotos ne viename fantastiniame filme, tarp jų – ir didelio atgarsio sulaukusioje kino jusotoje „Diena po rytojaus“. Tačiau tokie filmai žiūrovus daugiausia traukia dėl to, kad jie gerai žino, jog patyrę adrenalino antplūdį grįš į įprastinę nuobodžią tikrovę. Deja, realios klimato permainos neišvengiamos.

Žibalo į ugnį kliūsteli nauji moksliniai tyrimai, patvirtinantys seniai girdėtas ir jau pabodusias prognozes. Vienas iš jų, kurį atliko amerikiečių mokslininkai iš Scrippso okeanografijos instituto San Diege ir išvadas paskelbė mokslo žurnale „Science“, ypač sudomino Norvegijos žiniasklaidą.

Nesunku suprasti, kodėl: jei JAV mokslininkų skaičiavimai yra teisingi, dabartinė milžiniškų vandens masių cirkuliacija Atlanto vandenyne gali visiškai nutrūkti per artimiausius 300 metų – žinoma, jei anglies dvideginio dujų koncentracija Žemės atmosferoje padvigubės. Sparčiai tirpstantys Grenlandijos ledynai didina gėlo vandens kiekį šiaurės Atlante. Kadangi jo tankis yra mažesnis, ledynų vanduo laikosi paviršiuje ir trikdo vandenyno srovių cirkuliaciją.

Apie šio tyrimo išvadas pirmąją šių metų savaitę pranešęs Norvegijos visuomeninis transliuotojas NRK, be kita ko, padarė prielaidą, kad klimato tyrinėtojai anksčiau, ko gero, nebuvo deramai įvertinę Golfo srovės sulėtėjimo galimybės. Scrippso okeanografijos instituto mokslininkas Wei Liu su kolegomis nustatė, kad per artimiausius 100 metų šiltoji Golfo srovė, neleidžianti Norvegijai užšalti, gali trečdaliu susilpnėti, o dar po dviejų amžių apskritai išnykti.

Privers keisti prognozę

Mokslininkų teigimu, jei šilti Atlanto vandenys nebepasieks šaltesnių Šiaurės pusrutulio regionų, šiaurinė vandenyno dalis gali gerokai atvėsti. „Jei tai iš tikrųjų įvyktų, padėtis Norvegijoje pasikeistų iš esmės“, – tvirtino šios šalies Meteorologijos instituto klimato specialistas Rasmusas Benestadas.

Jo teigimu, jei nauji tyrimai patvirtins žurnale „Science“ paskelbtus amerikiečių okeanografų duomenis, teks peržiūrėti skaičiavimus, kuriais remiantis prognozuojamas Norvegijos klimatas ateityje. „Klimato prognozė artimiausiems 50 metų gali visiškai pasikeisti“, – sakė R. Benestadas NRK žurnalistams.

Pasak klimatologo, jeigu šilumos pernaša Atlanto vandenyne pasikeis, tokios šalys kaip Didžioji Britanija ir Norvegija ateityje gali tapti šaltesnės, nei rodo dabartinės klimato kaitos prognozės. „Tai, kas dabar vyksta su Golfo srove, gali stabdyti pasaulinį atšilimą. Galbūt dėl to klimatas tam tikrą laiką bus stabilus? Tokiu atveju mums pasisektų“, – svarstė mokslininkas.

Jo manymu, Golfo srovės lėtėjimo pasekmės pirmiausia taps pastebimos atskirose Šiaurės pusrutulio vietose. Pavyzdžiui, viena iš jų taptų galimas audrų palei Norvegijos pakrantę maršrutų pasikeitimas. Kol kas jis savo šalies pakrantės vandenyse nėra pastebėjęs galimo Golfo srovės lėtėjimo požymių.

Okeanologas Sveinas Østerhusas, dirbantis „Uni Research“ tyrimų institute Bergene (Norvegija), nėra linkęs dramatizuoti padėties, pranešė NRK. Šio instituto mokslininkai nuo 1965 m. tiria Golfo srovės atšaką, tekančią palei Norvegiją. Ji vadinama atlantine Norvegijos srove.

„Mes nepastebėjome jokio jos lėtėjimo. Priešingai, galima kalbėti apie galimą srovės stiprėjimą“, – tvirtino okeanologas. Jo manymu, nereikėtų atmesti tikimybės, kad šilta vandens srovė palei Norvegijos pakrantę gali išlikti nepakitusi net tuo atveju, jeigu didžioji vandens masių cirkuliacija pietinėje Atlanto dalyje taptų silpnesnė.

„Tai du veiksniai, kurie, viena vertus, yra tarpusavyje susiję, kita vertus, yra nepriklausomi vienas nuo kito“, – aiškino mokslininkas. S. Østerhusas mano, kad kitos tyrėjų grupės turėtų taip pat išnagrinėti naujus amerikiečių kolegų skaičiavimus. Žurnale „Science“ paskelbtas jų tyrimo išvadas jis vertina rimtai.

„Tai tokie rimti klausimai, ypač susiję su Grenlandijos ledynų tirpimu, kad mintis, jog ateityje į vandenyną dėl to tekantis gėlas vanduo gali susilpninti Golfo srovę, įskaitant ir pro Norvegiją srūvančią jos atšaką, anaiptol neatrodo neįmanoma“, – sakė mokslininkas. Jis mano, kad šiuo metu nėra duomenų, galinčių paneigti amerikiečių išvadas, tačiau tikėtina, kad jie galėjo padaryti kokių nors klaidų. Tad dabar kiti mokslininkai turėtų patikrinti Scrippso okeanografijos instituto tyrėjų paskelbtus rezultatus ir juos patvirtinti arba paneigti.

Lūžio taškas

Pranešama, kad žurnale „Science“paskelbtas JAV okeanografų tyrimas nuo ankstesniųjų skiriasi tuo, jog kitaip vertina druskos kiekį vandenyne. Tradiciškai buvo manoma, kad, nepaisant klimato šiltėjimo, Golfo srovė išliks pakankamai stabili, ir kad jos galimas susilpnėjimas – iš esmės nedidelis – gali įvykti tik po šimto ar daugiau metų.

Daugelis mokslininkų yra įsitikinę, kad tokios prognozės nebuvo tinkamai pagrįstos. Nauji tyrimų duomenys rodo, kad šiltoji vandens srovė Atlante kur kas jautriau reaguoja į temperatūros pokyčius ir druskingumą, nei buvo manoma iki šiol. Wei Liu ir jo kolegos iš Scrippso (?) okeanografijos instituto aiškino, kad Atlanto meridianinės cirkuliacijos, kurios dalis yra Golfo srovė, pokyčiai jau yra prasidėję. Jų teigimu, vandens masių cirkuliacija Atlante, ko gero, silpnėja jau kelis šimtmečius, nors nėra patikimų tai patvirtinančių duomenų.

Atlanto meridianine cirkuliacija vadinama milžiniška šio vandenyno srovių sistema, pernešanti šiltą vandenį nuo pusiaujo sričių iki ašigalių, o šaltą – atgal prie pusiaujo. Golfo srovė yra šios cirkuliacinės sistemos atšaka, plukdanti šiltą vandenį į šiaurę.

Tai, kas gali nutikti su Golfo srove, – klasikinis klimato sistemos lūžio taškas, mano Potsdamo universiteto (Vokietija) klimatologas Stefanas Rahmstorfas. Anot jo, jei srovė susilpnės, sumažės sūraus vandens pernaša, vadinasi, dėl pasikeitusio tankio sulėtės vandens sluoksnių nusėdimas. Dėl šios priežasties silpnesnis taps pats vandenyno srovės variklis.

„Tai kritinis taškas, kai tokios permainos taps užburtu ratu, kurio nebeįmanoma sustabdyti. Vis dėlto ir toliau lieka neaišku, kur būtent yra tas kritinis taškas“, – sakė S. Rahmstorfas. Prieš dvejus metus jis pats paskelbė tyrimo išvadas, kad Atlanto meridianinė cirkuliacija taps gerokai silpnesnė. Dalis kitų okeanografų šį tyrimą laiko ginčytinu.

Rahmstorfas pritaria kolegų nuomonei, kad amerikiečių okeanografų tyrimo rezultatus turėtų patikrinti kitos specialistų grupės. „Manau, kad tokia gąsdinanti išvada turėtų įkvėpti juos imtis šio darbo“, – pareiškė mokslininkas Norvegijos žurnalistams.