Mokslo ir technologijų pasaulis

Lietuva, kaip ir visas pasaulis, neseniai išgyveno pieno sektoriaus krizę: supirkimo kainos krito, dalis ūkininkų pasitraukė iš pieno gamybos, vyko mitingai, o Vyriausybė turėjo įsikišti ir biudžeto pinigais paremti sudėtingoje situacijoje atsidūrusią verslo šaką. Bet kaip tai galėjo nutikti? Juk jau esame įpratę prie kalbų apie vis didėjantį Žemės gyventojų skaičių ir būsimą maisto trūkumą. Tokios kalbos jau praeitis! Žmonių populiacijos augimas lėtėja, o ateityje maisto ne tik netrūks, bet ir bus gerokai per daug.

Kas lemia kainas

Maisto kainas sąlygoja daug veiksnių. Vidinė situacija kiekvienoje šalyje yra skirtinga: mokestinė aplinka, valstybinis reguliavimas, konkurencija, atstumas nuo maisto gamintojų. Trumpalaikius maisto kainų svyravimus lemia išorinės priežastys: derliaus dydis, stichinės nelaimės, valiutų svyravimai, karai, naftos kainų pokyčiai.

Tačiau žvelgiant į ilgalaikę kainų perspektyvą dešimtmečiui ar dar ilgesniam periodui pagrindiniai kainų faktoriai, kaip teigia Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angliškai OECD), yra du: gyventojų skaičiaus didėjimas ir jų perkamoji galia. Trečias faktorius, kuris irgi yra svarbus ir laikomas neišvengiamu, yra žemės ūkio produktyvumo kilimas.

Atskirose šalyse dėl vietos specifinės situacijos galima matyti kainų pokyčius, kaip atsitiko Lietuvoje po euro įvedimo 2015 m., tačiau apskritai maisto kainos, atmetant infliaciją, pasaulyje nekilo net 7 metus. Tik 2016 m. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (angliškai FAO) pagaliau fiksavo maisto brangimą, kurio buvo laukiama nuo 2009 m. balandžio.

Bendros pasaulinės kainų tendencijos toli gražu nerodo, kad maistas visame pasaulyje kainuoja vienodai. Anaiptol, brangiausiame pasaulio mieste Singapūre tų pačių produktų kainos bus visiškai kitokios nei Lietuvoje ar Akros turguje (Gana, Afrika), tačiau pakilus pasaulinėms kainoms tai atsilieps ir Singapūre, ir Lietuvoje, ir Akroje.

Derliai bus 80 proc. didesni

Kanados finansų ministro patarėjas ekonomikos plėtrai Dominicas Burtonas sako, kad Kanados niša pasaulinėje globalioje ekonomikoje turėtų būti žemės ūkis, todėl būtina sparčiai diegti inovacijas. Būdama penkta didžiausia pasaulio žemės ūkio produkcijos eksportuotoja, Kanada išgyvena technologinę revoliuciją. Geresniam ūkininkavimui pasitelkiami dronai, kosminiai palydovai, robotai, mobilusis ir GPS ryšys.

Aukštosios technologijos užtikrina, kad kiekvienas augalėlis gautų subalansuotą vandens ir mineralinių medžiagų derinį, o genetiškai modifikuotos veislės, pritaikytos augti sausoje, šaltoje ar akmenuotoje dirvoje, duotų didžiausią derlių. Kanada ne vienintelė tokia išmani šalis, ja seka Australija, JAV, Izraelis, Naujoji Zelandija ir Europos šalys.

Tarptautinės organizacijos OECD ir FAO prognozuoja, kad kylantis produktyvumas leis dabartinį žemės ūkio derlių padidinti 80 procentų. Atsirandant naujoms atsparesnėms augalų ir gyvulių rūšims, žemės ūkiui bus galima skirti naujus žemės plotus Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, o didelės gerovės šalys gausesniems derliams gauti pasitelks aukštąsias technologijas. To pakaks didėjančiam maisto poreikiui patenkinti.

Gyventojų skaičiaus didėjimas lėtėja

Lemiamas faktorius, kodėl maisto kainos gali didėti net kylant produktyvumui, yra žmonių skaičius Žemėje. Maistas yra svarbiausias gyvybės šaltinis, todėl žmonės jo paprasčiausiai negali atsisakyti. Gyventojų skaičiaus dinamika yra svarbi prognozuojant ateities maisto kainas. Jungtinės Tautos skaičiuoja, kad 8 mlrd. žmonių Žemėje gyvens 2024 m., 9 mlrd. 2038 m., o 10 mlrd. 2056 metais. Tai jau daug konservatyvesnės prognozės nei tos, kurios buvo daromos 1960 metais.

Gyventojų skaičius pasaulyje dabar didėja ne dėl to, kad moterys statistiškai gimdo daug vaikų, o todėl, kad didelė visuomenės dalis yra tokio amžiaus, kai susilaukiama vaikų. Yra šalių, tokių kaip Nigeris, Somalis, Malis ar Čadas, kur moterys vidutiniškai dar gimdo po šešis vaikus, tačiau tai jau išimtys. Net ir šiose šalyse vienos moters gimdymų skaičius su kiekviena karta sparčiai mažėja.

Dauguma pasaulio moterų dabar gimdo vidutiniškai po 1–3 vaikus per gyvenimą. Vos tik pagerėja gyvenimo sąlygos, šeimos renkasi turėti mažiau vaikų, o daugiau laiko ir išteklių skirti savo pačių poreikiams. Kasmet vis padaugėja regionų, kuriuose gyventojų ima mažėti.

Gyventojų skaičiaus augimo tempai, palyginti su 1965–1970 m., jau sumažėjo du kartus ir toliau mažėja. Taigi jau galima prognozuoti, kada žmonija pasieks savo maksimalią populiaciją ir ims trauktis.

Maisto perteklius ir maisto trūkumas

Kitas faktorius, lemiantis maisto kainas, yra žmonių perkamoji galia. Žmonių populiacija pasaulyje didėja, bet netolygiai. Turtingiausiuose pasaulio regionuose Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje ar Okeanijoje gyventojų skaičius ir ateityje išliks panašus arba kils labai pamažu, o didžiausias gyventojų prieaugis prognozuojamas Afrikoje ir Azijoje.

Iki 2050 m. Afrikoje atsiras 1,5 mlrd. naujų gyventojų, Azijoje 900 milijonų. Šių regionų ekonomika turėtų augti, tačiau nepanašu, kad per artimiausius kelis dešimtmečius pasivytų Europos ar JAV gerovės lygį, ypač Afrikos šalyse. Taigi besivystančių šalių gyventojai negalės pirkti tiek daug ir tokio įvairaus maisto kaip turtingų šalių gyventojai, o tai svarbi aplinkybė maisto gamintojams.

Nors maisto ir ateityje bus pakankamai, o kainos neturėtų didėti, vis tiek liks iššūkis, kaip panaikinti badą.

Apie 20 proc. pasaulio gyventojų vis dar valgo nepakankamai. Būtent tokiuose nepriteklių regionuose kaip arabų šalys ir Užsachario Afrika gyventojų daugėja sparčiausiai. Šie regionai pasižymi sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis: didelis karštis, vandens trūkumas, dykumos, o prie to prisideda ir politinis nestabilumas, žemas raštingumas, radikalizmas, todėl vyriausybėms sunku skatinti ekonomiką ir pritraukti investicijų. Arabų šalys, be to, dar yra labai priklausomos nuo naftos eksporto. Naftos kainoms laikantis žemoms, vyriausybės susiduria su dideliais iššūkiais.

Maisto kainos ir dabar yra per aukštos didelei arabų visuomenės daliai, todėl Šiaurės Afrikos ir Persijos įlankos valstybių vyriausybės išleidžia net 5,8 proc. BVP subsidijoms, kad maistas būtų pigesnis. Taigi nepasiturinčių šalių gyventojams vienas pagrindinių būdų išvengti skurdo vis dar tebebus emigracija į turtingesnius regionus, tokius kaip Europa.