Mokslo ir technologijų pasaulis

Ateityje norėdamas susirasti darbą, žmogus turės būti kuo mažiau panašus į automatą – kūrybiškas, kritiškas ir gebantis bendrauti. Tad kodėl vaikai mokomi elgtis taip, tarsi būtų automatai? Portale theguardian.com savo samprotavimais dalijasi britų rašytojas ir politinis aktyvistas George`as Monbiot.

Mokytis vaikams geriausiai sekasi tada, kai mokymo metodika dera su jiems būdingu veržlumu, energija ir smalsumu. Tad kodėl – dar vieną klausimą kelia autorius – jie būtinai turi sėdėti eilėmis, nė nekrusteldami, ir nuolankiai ryti jiems kemšamus faktus?

Suaugusiųjų pasaulyje sėkmės link paprastai einama bendradarbiaujant. Tad kodėl bendradarbiavimas laikant testus ar egzaminus laikytinas sukčiavimu?

Vyriausybės teigia atkakliai siekiančios, kad iš mokyklų būtų pašalinama kuo mažiau vaikų. Tad kodėl mokymo programos ir testai yra tiek riboti, kad bet kuris vaikas, kurio pasaulio suvokimas netelpa į nustatytas ribas, yra automatiškai paliekamas už borto?

Labiausiai vertinami tie mokytojai, kurie, siekdami pažadinti mokinių instinktą mokytis, pasitelkia visą savo polėkį, kūrybiškumą ir užsidegimą. Tad kodėl griežtomis administracinėmis taisyklėmis stengiamasi pažaboti vaikų polėkį, kūrybiškumą ir užsidegimą?

Kokiai tikrovei sistema paruošia vaikus?

Savo knygoje „Learning {Re}imagined“ Grahamas Brownas-Martinas teigia, kad visų šių prieštarų priežastis yra viena ir ta pati. Pasak jo, pirminė mūsų mokyklų paskirtis buvo paruošti darbo jėgą, reikalingą XIX a. fabrikams. Buvo reikalingi tokie darbininkai, kurie savo darbo vietose sėdėtų tyliai ir ramiai, elgtųsi vienodai, kad ir jų gaminami produktai būtų vienodi. Nukrypus nuo nustatytų standartų, grėsė bausmė. Bendradarbiavimas ir kritinis mąstymas buvo tai, ko fabrikų savininkams reikėjo mažiausiai.

Kalbant apie praktiškumą ir naudą, vaikus dar galėtume išmokyti minti verpimo ratelį, ironizuoja straipsnio autorius. Jo nuomone, mūsų mokyklos ugdo tokius įgūdžius, kurie ne tik kad nereikalingi, bet dar ir nuostolingi. Kęsti šios su gyvenimu mažai ką bendro teturinčios, nužmoginančios sistemos priespaudą mūsų vaikai verčiami iš esmės dėl nieko.

Kuo svetimesnė tampa sistema, tuo griežčiau tenka versti jos laikytis ir tuo daugiau streso ji sukelia. Štai didžiausio pasaulyje mokytojų tinklo svetainėje tes.com akį patraukia toks darbo skelbimas: „Mėgstate tvarką ir discipliną? Manote, kad mokiniai visada turi paklusti? [...] Jei taip, popamokinių sankcijų direktoriaus vieta galėtų būtų jūsų“. Žinoma, neabejoja G. Monbiot, bėdų dėl disciplinos turi daugelis mokyklų, tačiau ar normalu, kad energija ir smalsumu trykštantys vaikai turi tupėti narveliuose paklusnūs kaip viščiukai?

Mokytojai būriais eina iš mokyklų ieškotis kitų darbų. Dėl pernelyg didelio darbo krūvio, gniuždančios standartizavimo tvarkos ir vertinimų, taip pat dėl iš viršaus „nuleidžiamos“ kontrolės mokytojai vis dažniau atsisako to, kam paaukojo ilgus metus mokymosi ir darbo. Kuo labiau ribojamas jų savarankiškumas, tuo dažniau jiems tenka girdėti kaltinimus nesėkmėmis, dėl kurių iš tiesų kalta sistema.

Bet kokie mėginimai sistemą koreguoti, vaikus ugdyti taip, kad jų išsilavinimas atitiktų jau ne XIX-ojo, o XXI amžiaus reikmes, funkcionierių ir žiniasklaidos paniekinamai vadinamas socialine inžinerija. Autorius teigia tam visai neprieštaraujantis. Visas mokymas yra socialinė inžinerija. Tik kad šiuo metu, pasak jo, esame įstrigę industrinės socialinės inžinerijos tarpsnyje, nors laikai jau senokai postindustriniai. Antai JAV prezidento Donaldo Trumpo švietimo sekretorė Betsy DeVos, kaip ir nostalgijos kamuojama Britanijos vyriausybė, nuogąstauja, kad padėtis tik blogės.

Ar yra alternatyvų esamai sistemai?

Suteikus vaikams progą atskleisti savo kūrybinį potencialą ir patenkinti smalsumą, mokymasis jiems tampa džiaugsmu. Vaikščioti, kalbėti, valgyti ir žaisti vaikai mokosi spontaniškai – stebėdami ir eksperimentuodami. Tačiau kai tik jie pradeda eiti į mokyklą, tučtuojau mėginame šį instinktą užgniaužti – pasodiname juos į suolus ir primygtinai kalame jiems į galvą faktus.

Tobulos mokymo sistemos nėra, tačiau yra gerų mokymo sistemų. Pastarosios pasižymi tuo, kad jos visos vaikams atveria be galo turtingą tikrovės pasaulį ir suteikia jiems galimybę jį tyrinėti savaip. Atrasti savo pašaukimus vaikai turėtų būti skatinami teikiant pagalbą, o ne vykdant indoktrinaciją. Pavyzdžiui, Boltono (JAV) ESSA akademijoje kiekvienas moksleivis gauna po planšetę, kad galėtų savarankiškai kurti projektus, dalytis medžiaga su mokytojais ir bendraklasiais ir susisiekti su mokytojais, jei kiltų klausimų ruošiant namų darbus. Taikant tokią sistemą, mokytojams tenka mažiau rutininių užduočių, taigi vaikams jie gali padėti individualiai.

Kai kurios kitos mokyklos renkasi kitonišką kelią – vaikus kviečia mokytis lauke, natūralioje aplinkoje, kurioje vaikai gali prisiliesti prie gamtos ir kartu lavinti savo protinius ir fizinius gebėjimus.

Taigi, mokymo procese technologijos gali būti, bet jų gali ir nebūti. Svarbiausia, kad vaikas patektų į tokį pasaulį, kuris būtų pakankamai turtingas ir įvairus, kad sužadintų vaiko smalsumą ir leistų jam atrasti tokį mokymosi būdą, kuris geriausiai atitiktų jo charakterį ir įgūdžius.

Dar vienas pavyzdys – pirmoji įvairiarasė Pietų Afrikos „Woodmead“ mokykla, išplėtojusi ir visapusiškai pritaikiusi demokratinio mokymo metodą. Šios mokyklos mokymo programoje, panašiai kaip naujojoje Suomijos švietimo sistemoje, nebeliko tradicinių mokomųjų dalykų – moksleiviai mokosi pagal temas: auksas, santykiai, vandenynas ir kt.

Egzistuoja daugybė mokymo programų, orientuotų į vaikus, o ne prieš juos, apibendrina G. Monbiot. Tokios programos gyvuoja ne laikydamosi vyraujančios sistemos, o jos nepaisydamos. Jei valdžia užsibrėžtų pasirūpinti, kad mokymasis vaikams taptų sunkus ir skausmingas, iš jos daugiau nieko ir nereikėtų. Būtent. Socialinė inžinerija. Kad nuo šiol vaikai būtų tinkami ne fabrikams, o tikram gyvenimui.