Mokslo ir technologijų pasaulis

Maistas gali būti praturtintas įvairiais komponentais – vitaminais, mineralais, amino rūgštimis, polinesočiosiomis riebalų rūgštimis, maistinėmis skaidulomis ir kt. Tokie maisto produktai skiriasi nuo įprastinių savo biologine verte, tačiau išlaiko įprastinio produkto formą.

Kas yra funkcinis maistas

Funkcinis maistas yra maistas, skirtas specialioms organizmo funkcijoms tenkinti. Toks maistas teigiamai veikia vieną ar daugiau organizmo funkcijų dėl sudedamųjų dalių, gerinančių mūsų sveikatą. Japonijoje siūloma funkcinio maisto samprata susijusi su terminu „maistas specialioms sveikatos reikmėms“.

Čia funkcinis maistas apibūdinamas kaip maistas, kuris, atsižvelgiant į nustatytus ryšius tarp maisto ar jo komponentų ir sveikatos, gali turėti teigiamą poveikį sveikatai, be to, autoritetingai ir pagrįstai nurodoma, kad žmonės, vartojantys jį tam tikrais sveikatinimo tikslais, gali tikėtis gauti norimą rezultatą.

Produktas, prieš jį apibūdinant kaip funkcinį, turi turėti šias savybes:

• būti maistas (ne milteliai, ne tabletės ar kapsulės), gautas iš natūralių sudedamųjų dalių; jis gali arba turi būti vartojamas kaip sudedamoji paros maisto davinio dalis;
• jis turėtų atlikti specifinę funkciją medžiagų apykaitoje ir padėti reguliuoti biologinius procesus – tai yra apsauginius mechanizmus, atsigavimą po ligų (reabilitaciją), psichines ir fizines būkles, lėtinti senėjimo procesus.

Tam, kad maisto produktas galėtų būti laikomas funkciniu, turi būti vykdomi šie pagrindiniai reikalavimai: pakankamai stiprus funkcionalumo pagrindimas, remiantis moksliniais tyrimais ir gamyba; kūrybiškas mokslinių atradimų pritaikymas naujų produktų gamyboje tiek dėl sveikatinančios mitybos, tiek dėl technologinio ir ekonominio tinkamumo; toksikologinis ir mitybinis saugumas; laisvai prieinama, „skaidri“ saugumo ir veiksmingumo dokumentacija, prekyba ir informacija, orientuota į vartotojo poreikius; nuolatinis funkcinio produkto poveikio tyrimas, įvertinant visas galimas įtakas žmonių sveikatai.

Hematogenas nuo seno vartojamas kaip sveikas saldumynas, natūralus elementinės geležies šaltinis anemijos profilaktikai vaikams, nėščiosioms arba kaip energijos šaltinis aktyvų gyvenimą gyvenantiems žmonėms, paaugliams, taip pat maitinančioms moterims. Jis ypač rekomenduojamas neišnešiotiems vaikams, taip pat vaikams, kurių prastas apetitas ar persirgusiems infekcinėmis ligomis. Kai kuriais atvejais rekomenduojamas nukraujavusiems pacientams.

Kadangi hematogene esanti geležis yra vien organinės kilmės, organizmas ją lengvai pasisavina ir nesukelia kitiems geležies preparatams būdingų pašalinių poveikių.

Kuo svarbi geležis?

Geležis yra cheminis elementas, kuris dalyvauja įvairiose žmogaus organizmo ląstelėse vykstančiose biocheminėse reakcijose. Geležis yra kraujo baltymo hemoglobino, esančio raudonuosiuose kraujo kūneliuose, sudedamoji dalis ir reikalinga deguonies pernešimui į visus organizmo audinius ir organus.

Apskaičiuota, kad šio mikroelemento kiekis žmogaus organizme yra 3–5 g, iš kurio daugiau nei du trečdaliai yra hemoglobine. Ji taip pat svarbi raumenų veiklai, kadangi dalyvauja raumenų deguonies ir anglies dvideginio apykaitoje. Kai kurių fermentų sudėtyje esanti geležis dalyvauja neuromediatorių sintezėje, užtikrinančių darnią centrinės nervų sistemos veiklą.

Medicinoje skiriami du geležies stokos lygiai:

• geležies stoka be anemijos – sutrikimas, kurio metu paprastai ryškių klinikinių simptomų nebūna. Paprastai vargina tie patys anemijos simptomai: sumažėjęs darbingumas, nuovargis, energijos stoka, sutrikęs dėmesio koncentravimas, vaikams – gali sutrikti psichinis ir emocinis vystymasis. Geležies atsargos organizme yra sumažėję, bet nevisiškai išsieikvoję. Bendrasis kraujo tyrimas neparodo, kad pradeda sekti žmogaus organizmo geležies atsargos. Artėjančią anemiją galima laiku nustatyti atliekant feritino tyrimą. Jei nustatomas feritino kiekis yra 15-50 μg/l, tai rodo, kad geležies atsargos organizme yra nepakankamos.
• geležies stokos anemija – išsivysto tik tada, kai geležies atsargos organizme visiškai išsieikvoja.

Yra duomenų, jog geležies stoka pasitaiko du kartus dažniau, nei geležies stokos anemija. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, jog kai geležies stokos anemija skaičius viršija 50 proc. populiacijos, tai rodo, kad visai populiacijai yra geležies stoka.

Kur dingsta geležis?

Geležis yra prarandama kiekvieną dieną su išmatomis, šlapimu, per odą. Vidutiniškai suaugęs vyras kasdien praranda apie 0,9 mg geležies, o suaugusi moteris kasdien praranda apie 0,8 mg geležies.

Dėl sutrikusio geležies pasisavinimo organizme taip pat gali išsivystyti geležies stokos anemija. Virškinamojo trakto ligos, sumažėjęs skrandžio rūgštingumas, kraujavimas, kai kurių vaistų vartojimas, gali lemti geležies trūkumą.

Jeigu prieš pastojant geležies atsargos moters organizme yra nedidelės arba moteriai yra geležies trūkumas, labai didelė tikimybė, kad nėštumo metu išsivystys anemija. Todėl prieš planuojant nėštumą ir nėštumo metu labai svarbu tinkamai maitintis, bei vartoti geležies preparatus. Moterys turi žinoti, kad geležies preparatus reikia vartoti taisyklingai – tai yra vengti produktų, kurie blogina geležies įsisavinimą (pvz.: arbata, kava).

Kaip maitintis, kad nepritrūktų geležies

Žmogus geležies gauna tik su maistu, tačiau maisto produktuose ji yra netirpi ir sunkiai pasisavinama. Geležies kiekis skirtinguose maisto produktuose labai skiriasi. Be to, svarbu ne geležies kiekis, o jos forma. Maiste yra dviejų pavidalų – heminė ir neheminė – geležis.

Neabejotinai daugiausiai geležies yra mėsoje, kepenyse. Geležis iš mėsos yra gerai absorbuojama  - apie (20% - 30%). Vaisiuose ir daržovėse taip pat yra geležies, tačiau jos yra mažiau ir ji pasisavinama daug blogiau nei iš mėsos. Neheminė geležies prieinamumas įtakojamas kartu vartojamų maisto produktų. Neheminės geležies įsisavinimas padidėja, kartu vartojant heminę geležį, esančią mėsoje, vištienoje ir žuvyje. Visavertėje dietoje geležies turėtų būti 6 mg/ 1000 cal.

Manoma, kad Lietuvoje viena iš geležies stokos priežasčių yra specifinė maisto ruošimo technologija. Dėl specifinės kvietinių miltų gamybos technologijos, geležies pasisavinimas iš tokių produktų, kaip pvz. duona labai sumažėja.

Netinkamas geležies turinčių produktų vartojimas gali mažinti su maistu gaunamos geležies įsisavinimą. Polifenoliai, medžiagos, randamos daugelyje maisto produktų, gali stabdyti geležies įsisavinimą. Kitos medžiagos, kurios lėtina geležies įsisavinimą yra taninai, esantys kavoje ir arbatoje, fitatai esantys sėlenose, kalcis, esantis maisto produktuose, didelis kiekis cinko, sojos baltymai, kurie blokuoja geležies įsisavinimą.

Visų šių medžiagų nerekomenduojama vartoti kartu su geležies produktais. Siekiant efektyvaus geležies įsisavinimo, kartu su geležies produktais nerekomenduojama vartoti ir vitamino E, nes jis yra geležies antagonistas.

Lietuvoje įprasta vaikams duoti maistą užsigerti arbata, mėsą valgyti su duona. Kaip jau buvo minėta anksčiau, tai mažina geležies pasisavinimą iš maisto ir didina geležies stokos išsivystymo riziką.

Kartu valgant ir augalinį, ir gyvulinį maistą, geležis iš augalinio maisto pasisavinama geriau. Geležies įsisavinimas (absorbcija) priklauso nuo patiekalo sudėtinių komponentų. Pavyzdžiui, fitatai, oksalatai ir fosfatai, kurių randama augaliniame maiste, slopina geležies absorbciją. Geležies įsisavinimą mažina taninai, randami arbatoje ir maistinės skaidulos.

Vitaminas C ženkliai pagerina geležies įsisavinimą. Vitamino C gausu citrusiniuose vaisiuose, žaliosiose paprikose, daug šio vitamino randama šviežiose žaliose lapinėse daržovėse. Geležies rezorbciją didina citrinų rūgštis, cukrus, aminorūgštys. Įdomu, kad maži geležies kiekiai maiste sąlygoja didesnį jos pasisavinimą.

Trūkstant organizmui geležies ir sergant nėščiųjų anemija, rekomenduojama maisto racioną papildyti tais maisto produktais, kurie turi ypač daug geležies. Tai yra jautienos, kiaulienos kepenys, liežuvis, inkstai, liesa mėsa, soja, kakava, kiaušinių tryniai, pupelės, kukurūzai, avižinės kruopos, žemės riešutai, džiovinti obuoliai, džiovinti abrikosai, džiovintos slyvos, petražolių lapai, špinatai, datulės, obuoliai, kriaušės, mėlynės, ikrai, ruginė duona.

Būtinybė vartoti geležies papildus

Kiek iš jūsų laikosi tokių mitybos rekomendacijų? Turbūt mažuma, tad nieko keisto, jog kasdienėje mityboje šio cheminio elemento dažnai pritrūksta, o produktai, kuriuose šios medžiagos gausu (raudona mėsa, kepenėlės, liežuvis ir t.t.) vartojami nereguliariai ir be viso kito, netinkamai maišant su kitais produktais.

Tad norint išvengti geležies stokos anemijos, kartais vien pasikliauti mityba nepakanka. Be to, šiuolaikinėse Europoje galiojančiose rekomendacijose nurodyta kad norint tinkamai maitintis, bent tris nėštumo mėnesius reikia vartoti 100 - 200 mg geležies preparatų per parą.

Anemiją išgydžius rekomenduojama reguliariai vartoti geležies preparatus mažesnėmis dozėmis, kad anemija nepasikartotų. Papildomu geležies šaltiniu gali būti tiek vaistiniai preparatai, tiek maisto papildai.

Geriausias geležies papildas – hematogenas

Kaip minėjome, geležies įsisavinimą ženkliai pagerina vitaminas C ir B. Jie taip pat, geriau negu vartojant cheminius preparatus, sustiprina teigiamą poveikį organizmui. Visų rūšių lietuviški hematogenai yra su vitaminu C, o hematogenas su linų sėmenimis praturtintas dar ir B grupės vitaminais.

Hematogenas, kaip geležies papildas, labai svarbus vaikams ir suaugusiems, kurie patenka į padidėjusios geležies stokos anemijos rizikos grupę: pirmiausia – tai augantys vaikai, paaugliai, nėščiosios ir maitinančios moterys, po to sportuojantys ir aktyvūs žmonės, pagyvenę žmonės.

Hematogeno, kurio sudėtyje yra organinės kilmės albumino (amino rūgščių, lecitino šaltinio) ir dvivalentės geležies, vartojimas sumažina tikimybę susirgti geležies stokos anemija, taip pat kaip maisto papildas gali būti skiriamas jau esant geležies stokos anemijai, kadangi aprūpina organizmą pakankamu geležies kiekiu.

Vis dėlto nereikia pamiršti, kad tai yra maisto papildas ir neturėtų būti vartojamas kaip maisto pakaitalas. Rekomenduojama neviršyti 100 g dozės per parą.

Valgydami funkcinį maistą ne tik suteikiame organizmui energijos, bet ir papildome mūsų vidutinį maisto davinį vertingomis, biologiškai aktyviomis medžiagomis. Funkcinis maistas atlieka vieną ar kitą specifinę funkciją medžiagų apykaitoje ir padeda reguliuojant biologinius procesus, pvz., gali apsaugoti nuo specifinių ligų, pagreitinti organizmo reabilitaciją, lėtinti organizmo senėjimo procesus.

Tačiau funkcinis maistas nėra vienodas visoms žmonių grupėms, nes, be mitybinės vertės, šis maistas daro papildomą fiziologinį poveikį žmogaus organizmui, todėl jis vartotinas individualiai, atsižvelgiant į konkretaus organizmo medžiagų ir energijos apykaitos ypatumus