Mokslo ir technologijų pasaulis

Trijų vilniečių mirtis nuo legioneliozės verčia prisiminti, kokia tai liga ir kaip jos išvengti.

Pradėjo ikiteisminį tyrimą

Vilniuje dėl kelių daugiabučių vandens sistemose nustatytos taršos Legionella bakterijomis paskelbta ekstremali situacija.

Generalinė prokuratūra pranešė, kad ikiteisminis tyrimas dėl neatsargaus gyvybės atėmimo pradėtas Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui patvirtinus susirgimo ir mirties nuo legioneliozės atvejus Vilniuje.

Įtariama, kad susirgusi ir mirusi moteris Legionella bakterijomis galėjo užsikrėsti savo gyvenamojoje vietoje Vilniuje, Žirmūnų rajone. Atliekant ikiteisminį tyrimą bus vertinami ir kiti užsikrėtimo šiomis bakterijomis ir mirties nuo legioneliozės atvejai. 

Termošokas neišgelbės?

Visuotinai daugiabučiuose inicijuojama termošoko procedūra gyventojams kainuos milžiniškus pinigus, bet legioneliozės grėsmei įtakos neturės, teigia Lietuvos būsto rūmų prezidentas Juozas Antanaitis. Specialistų teigimu, maksimaliai sumažinti pavojų susirgti gali tik nuolatinės prevencinės priemonės.

„Nuoširdžiai užjaučiu nukentėjusius žmones, tačiau dėl to kaltinti administratorius ir versti gyventojus išleisti milžiniškus pinigus procedūrai, kuri niekuo nepadės – nelogiška", – teigia J. Antanaitis, reaguodamas į kilusį sujudimą dėl fiksuotų legioneliozės atvejų.

Šiuo metu sostinės daugiabučiuose atsirado įspėjimai apie numatomą vykdyti termošoko procedūrą, kurios metu į daugiabučius bus tiekiamas iki 66 laipsnių pakaitintas vanduo, o gyventojai raginami 15 minučių atsukti maišytuvus ir leisti karštą vandenį, kuris turėtų sunaikinti pavojingas bakterijas.

Pasak daugiabučių administratorius vienijančių Lietuvos būsto rūmų vadovo J. Antanaičio, ši akcija bus naudinga tik karšto vandens gamintojams, nes gyventojai sunaudos gerokai daugiau karšto vandens už kurį patys ir sumokės. Tačiau vargu ar galima priversti visus gyventojus karštu vandeniu dezinfekuoti visus maišytuvus, dušo galvutes ir kitos mazgus.

Pasak vandens sistemų inžinierių, termošokas – trumpalaikis sprendimas, padedantis bakterijas išnaikinti tam kartui. Tačiau, jei vamzdynuose sudarytos tinkamos sąlygos daugintis bakterijoms, pavojus labai greitai vėl sugrįš.

„Legionella bakterijos gyvena visur, jūsų vandentiekio sistemą jos gali pasiekti ir šaltu vandeniu. Esmė tame, kad jos sparčiai dauginasi tik vandenyje, kurio temperatūra siekia nuo 23 iki 46 laipsnių šilumos ir, atsiradus didelei jų koncentracijai, grėsmė užsikrėsti smarkiai padidėja. Ne viename senos statybos daugiabutyje vandens tiekimo sistemos tokios, kad ten joms sudarytos itin palankios sąlygos, ir jų nesutvarkius jokie termošokai ir namų administratoriai negalės užtikrinti saugumo", – sako bendrovės „Danfoss" projektų vadovas Justas Rutkauskas.

Dažname daugiabutyje karštas vanduo į butus patenka per keliolika stovų, dalis jų yra nutolę nuo šilumos mazgo. Jei pirmuosiuose stovuose vanduo reikiamos tamperatūros, tolesniuose tiesiog nepakanka slėgio ir neįmanoma išlaikyti reikiamos temperatūros.

„Norint išvengti šios problemos būtina įrengus specialius ventilius subalansuoti sistemą, kad vanduo visus stovus pasiektų ne mažesnės kaip 50 laipsnių temperatūros. Tai kainuoja nedaug, tekant karštesniam vandeniui jo sunaudosite mažiau, tad sureguliavimas greitai atsiperka. Tačiau to nepadarius termošokas ir kitos priemonės bus tiesiog neveiksmingos", – tvirtina J. Rutkauskas.

Neatitinka reikalavimų

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentas praneša, kad legioneliozė – pavojinga infekcinė liga, tačiau, užtikrinus tinkamą jos prevencijos priemonių taikymą, galima išvengti grėsmės žmonių sveikatai.

Per pastaruosius penkerius metus Kauno apskrityje diagnozuota vienuolika legioneliozės atvejų, iš kurių 80 proc. nustatyta Kauno miesto gyventojams. Atliekant šių atvejų epidemiologinius tyrimus pastebėta, kad daugiabučiuose namuose pastovaus karšto vandens temperatūra čiaupe ir sistemoje dažnai neatitinka Lietuvos higienos normos dėl geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimų. Karšto vandens temperatūra turėtų būti 50–60 laipsnių.

Nemažai daugiabučių namų gyventojų stengiasi taupyti mažindami ne tik patalpų, bet ir centralizuotai tiekiamo karšto vandens temperatūrą. Tie gyventojai, kurie karšto vandens šildymu rūpinasi patys ir naudoja dujas ar elektrą, dažnai net nenutuokia, kad jų gyvenamojo būsto sistemoje cirkuliuoja per žemos temperatūros karštas vanduo.

Dėl tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir teisės aktų nustatyta tvarka "Kauno energija" du kartus per metus taiko legioneliozės prevencijos priemones Kauno mieste. Už šilumos ūkį atsakingų asmenų ar karšto vandens sistemų prižiūrėtojų konkrečiu laiku  nurodoma užtikrinti, kad temperatūra pastato karšto vandens sistemoje būtų padidinta iki 66 laipsnių.

Gyventojams pastebėjus, kad bute tiekiamas vanduo yra nepakankamos temperatūros, reikia kreiptis į savo namo administratorių ir reikalauti, kad būtų užtikrinami legioneliozės prevencijos reikalavimai.

Legionella bakterijų kolonijos gali susidaryti vandens maišytuvuose ir dušuose, sūkurinėse voniose, pirtyse ir saunose, garų kondensatoriuose, dekoratyviniuose patalpų fontanuose, kitose drėgnose vietose bei vandens telkiniuose. Vandenyje, kurio temperatūra žemesnė kaip 20 laipsnių ir aukštesnė kaip 45 laipsniai šios bakterijos nesidaugina, o temperatūroje, kuri aukštesnė kaip 60 laipsnių, žūva.

Plaučių uždegimo požymiai

Legioneliozė – ūminė infekcinė liga, kurią sukelia Legionella genties bakterijos – L.pneumophila.

Ligos inkubacinis periodas trunka nuo dviejų iki dešimties dienų. Ligos simptomai – aukšta, iki 40 laipsnių, temperatūra, ligonį krečia šaltis, jis gali viduriuoti, vemti, gali sutrikti sąmonė, orientacija. Būdingi plaučių uždegimo požymiai: sausas kosulys, skrepliavimas su kraujo priemaišomis, sunkus kvėpavimas, krūtinės, raumenų, galvos skausmas. Ligos baigtis priklauso nuo susirgusiojo gretutinių ligų bei teisingai ir laiku skiriamo specifinio gydymo.

Didžiausia rizika užsikrėsti legionelioze kyla asmenims, sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis, rūkantiems, patyrusiems organų transplantaciją, onkologiniams ligoniams ir vartojantiems dideles gliukokortikoidų dozes. Vyresni nei 50 metų žmonės yra jautresni šiai infekcijai nei jauni, ypač vyrai. Suserga apie 5 proc. užsikrėtusiųjų. Kiekvienais metais užfiksuotų mirčių skaičius svyruoja nuo 6 iki 15 proc.

Pasireiškus plaučių uždegimo požymiams (temperatūra, kosulys, bendras silpnumas ir kt.), būtina nedelsiant kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Kaip užsikrečiama?

Legionelioze dažniausiai užsikrečiama įkvėpus šiomis bakterijomis užkrėsto aerozolio, kuris susidaro dušuose, tualetuose, voniose, saunose ir šių patalpų kondicionavimo sistemose.

Paprastai užsikrečiama viešbučiuose, ligoninėse, darbo vietose įrengtose maudymosi patalpose. Kartais legionelės į kvėpavimo takus gali patekti ir tiesiogiai – respiracinės terapijos metu.

Kur kas daugiau jų aptinkama gamybinės ir visuomeninės paskirties vandens objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose. Daug legionelių randama natūralioje aplinkoje – upių ir ežerų vandenyje bei dirvožemyje. Legionelėms daugintis reikalingos maistinės medžiagos, kurios gaunamos iš vandens sistemose aptinkamų organizmų – pavyzdžiui, dumblių, amebų bei nuosėdų, nuovirų ar rūdžių.

Žmogus nuo žmogaus legionelioze neužsikrečia. Neužsikrečiama ir geriant vandenį ar valgant bei gaminant maistą.

Vienintelis šaltinis yra vanduo

Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis yra 20–45 laipsniai. Žemesnėje nei 20 laipsnių ir aukštesnėje nei 60 laipsnių temperatūroje jos nesidaugina.

Legionelės gali daugintis karšto ir šalto vandens cisternose, ypač vidiniuose paviršiuose, silpnai tekančiame arba visiškai stovinčiame vandenyje, neprižiūrimuose, netvarkinguose vamzdžiuose, dušuose ir čiaupuose, vandens šildytuvuose ir karšto vandens laikymo talpose.

Atliekant karšto vandens sistemų terminę dezinfekciją, sudarant technines sąlygas vandens temperatūrą padidinti iki 66 laipsnių, o vartotojų čiaupuose – iki 60 laipsnių ir išlaikant ne mažiau kaip 25 min., legionelės žūva. Atlikus tokią terminę dezinfekciją, mažiausiai 5 min. turi būti atsukami vandens sistemos čiaupai.

Didžiausia rizikos zona

• dušai (galvutės) ir čiaupai,
• gydomosios vonios, purvas,
• oro drėkintuvai,
• turkiškos pirtys ir saunos,
• terminiai mineraliniai vandenys ir jų tiekimo sistemos (mineralinio vandens ir sūkurinės vonios),
• baseinai, vandens aušinimo bokštai ir garų kondensatoriai,
• drėkinamos maisto vitrinos,
• vandens valymo įrenginiai,
• deguonies tiekimo sistemos ir kitos vandens sistemos, kuriose šalto vandens temperatūra didesnė kaip 20° C,
• purškimo sistemos (pvz., gėlių ir žolės laistymo sistemos, dekoratyviniai fontanai ir kt.).

Sąlygos užsikrėsti ir susirgti

• Virulentiškų legionelių buvimas aplinkoje.
• Plitimas susidarant tik aerozoliui. Kuo mažesni lašeliai, tuo jie pavojingesni. Legionelių išlikimas aerozoliuose priklauso nuo santykinės oro drėgmės. Jai padidėjus nuo 30 iki 80 proc., sukėlėjo išlikimo trukmė padidėja nuo 3 iki 15 min.
• Sąlygos, kuriose imlus organizmas gali įkvėpti pakankamą užkrato dozę, nes sukėlėjas patenka į apatinius kvėpavimo takus, alveoles ir vėliau išplinta po plaučių audinį.
• Organizmo imuninis atsakas.

Kontrolės priemonės

• Karštas vanduo sistemoje turi cirkuliuoti ir jo temperatūra turi būti 50–60° C. Karšto vandens temperatūra, atsukus čiaupą, po 1 min. turi būti ne mažesnė nei 50° C.
• Šalto vandens temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 25° C. Šalto vandens temperatūra, atsukus čiaupą, po 2 min. turi būti, jei įmanoma 20° C.
• Neleisti vandeniui užsistovėti karšto ir šalto vandens sistemose.
• Rečiau naudojamus dušus ir vandens čiaupus vieną kartą per savaitę reikia atsukti kelioms minutėms ir paleisti vandenį.
• Reikia prižiūrėti ir valyti dušus, dušų galvutes ir čiaupus, kad nesikauptų nuosėdos.
• Du kartus per metus reikia valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius, naudojamus oro kondicionavimo sistemose.
• Kartą per metus reikia valyti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus.
• Po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną karšto vandens sistemas reikia 2–4 val. dezinfekuoti 50 mg/1 aktyviojo chloro doze ar kitais autorizuotais biocidais.
• Visus vandens filtrus būtina valyti ir dezinfekuoti kas 1–3 mėnesius.
• Kas mėnesį reikia apžiūrėti karšto vandens talpas, aušinimo bokštus ir matomus vamzdžius. Įsitikinti, kad visos dangos yra nesugadintos ir tvirtos.
• Įsitikinti, kad, modifikavus sistemas ir pritaikius naują įrangą, vamzdžiai neužsikimšę ir vandens srovė nenutrūkstama.