Mokslo ir technologijų pasaulis

Atsisakote gliuteno be diagnozės? Vis daugiau potencialios žalos sveikatai duomenų turėtų paskatinti permąstyti šį sprendimą

Dėl vieno dalyko daugelis maisto ekspertų sutaria – geriausia yra įvairi ir įdomi dieta. Tad gaila, kad kai kurie žmonės serga celiakija: jie pasmerkti visą gyvenimą vengti daugelio skanių dalykų iš kviečių. Juos valgydami, šį sutrikimą turintys žmonės – manoma, jie sudaro apie 1% populiacijos – rizikuoja sveikata, nes kviečiuose yra gliuteno, kviečių ir jiems giminingų javų svarbios grūdų dalies.

Be to, dėl ne taip gerai žinomų priežasčių, neceliakinį jautrumą gliutenui turinti dar 4 – 6 procentų gyventojų dalis gali justi nedideles problemas, nors mokslas šiuo klausimu toli gražu nėra vienbalsis. Tad nekeista, kad apklausos rodo, jog ~5% Jungtinės Karalystės vartotojų vengia gliuteno, nes kas nors jų namų ūkyje yra šiam baltymui jautrus.

Kiek labiau glumina 8 procentai sakančių, kad jie vengia gliuteno dėl „sveikesnės gyvensenos“. Šis skaičius aukščiausiose socioekonominėse grupėse pakyla iki 10%, o tarp abiturientų – iki 12%.

Nepaisant keliose sensacingose knygose pateikiamų teiginių, nėra įrodymų, kad gliuteno vengimas didžiajai daugumai gyventojų būtų kaip nors naudingas. Bet dieta be gliuteno tapo daugelio gyvenimo stiliaus aksesuaru, ypač tarp labiau išsilavinusių ir geriau finansiškai apsirūpinusių.

Gliuteno atsisakymas be realaus pagrindo yra visiškai nelogiškas. Tai yra baltymų mišinys, nieko daugiau, ir didžiajai daliai jis nėra toksiškas. Žinant, kad jo elastingumas ir sujungiančios savybės suteikia daugeliui mūsų mėgiamiausių patiekalų, tokių kaip duona ar makaronai, jų nuostabų skonį ir tekstūrą, kodėl reikėtų jo vengti, jei vengti nėra būtina?

Kokie įrodymai

Ko gero, daugiau žmonių turėtų atkreipti dėmesį į gausėjančius duomenis apie gliuteno vengimo blogąsias puses. Naujausi rodo galima ryšį tarp gliuteno atsisakymo ir didesnės 2 tipo diabeto išsivystymo rizikos. Tokie yra Harvardo universiteto, fiksavusio beveik 200 000 JAV gyventojų dietą ir sveikatą šią savaitę Amerikos širdies asociacijos susitikime pristatytame pranešime.

Ir tai – tik viršūnėlė to, ką jau žinome apie dietos be gliuteno neigiamas puses: jos daug brangesnės, jose mažiau ląstelienos ir tokių maistingųjų medžiagų bei mikroelementų, tokių, kaip vitaminas B12, folio rūgšties druskos, cinkas, magnis, selenas ir kalcis. Toks tad „sveikas“ pasirinkimas.

Nors dažnai demonizuojamas kaip „tušti angliavandeniai“, maistas, kuriame yra kviečių, gali būti labai maistingas. Gliuteno pakaitalai – ryžių, bulvių ir tapijokos krakmolas – dažnai tuo negali pasigirti. O siekiant kompensuoti kone stebuklingas gliuteno struktūrines savybes, tenka naudoti daug riebalų ir cukrų. Todėl manantys, kad „be gliuteno“ yra sveikesnio maisto sinonimas, skaudžiai klysta.

Tikrieji pavojai

Negana to, tendencija nusistatinėti jautrumą gliutenui patiems gali būti kenksminga žmonėms, kurie iš tiesų serga nediagnozuota celiakija. Be tinkamos diagnozės, kuri įmanoma tik prieš pašalinant gliuteną iš dietos, mažiau šansų, kad asmuo visą gyvenimą laikysis griežto režimo, būtino šio susirgimo atveju. Taip jie rizikuoja pažeisti žarnyną, susirgti osteoporozę ir kai kurių tipų vėžiu.

Propaguojantys gyvenimą be gliuteno kaip visuotinį kelią geresnės sveikatos link, ne tik yra suklaidinti, bet ir kelia žmonėms tikrą grėsmę sveikatai.

Anthony Warner

newscientist.com