Mokslo ir technologijų pasaulis

Žmogaus seksualumo ir meilės vienai ar kitai lyčiai tema nuolat vyksta daugybė ginčų, kuriuos dažniausiai galima apibrėžti taip: viena pusė įrodinėja, kad homoseksualumas toks pat normalus, kaip ir heteroseksualumas; antroji, – kad potraukis tos pačios lyties subjektui –kažkur pasigriebtas ir reikalaujantis taisymo nesveikas reiškinys. Tačiau itin retai susimąstome, iš kur gi atsirado visi šie homo- ir hetero-, ir kodėl, svarstydami šią temą, operuojame tokiais žodžiais, kaip „normalu“ ir „nenormalu“. Žurnalistas Brandon Ambrosino siūlo atlikti būtent tai – išsiaiškinti, kaip ir kada atsirado atskiros sąvokos, žyminčios meilę skirtingoms lytims. Nagrinėjant šią temą, rašo jis ekskurse į seksualumo istoriją BBC Future, aiškėja, kad tiek viena, tiek ir kita – gan nauji išradimai.

Stebėtina, bet dar 1901 metais Dorland’s Medical Dictionary – medicinos terminų žodynas, leidžiamas JAV nuo 1880 metų – apibūdina heteroseksualumą kaip „anomalų ar iškrypusį apetitą priešingos lyties atžvilgiu“. Po poros dešimtmečių (1923) Merriam Webster žodyne publikuojamas panašus apibrėžimas: „patologiška seksualinė aistra priešingos lytis atžvilgiu“. Tik 1934 metais, heteroseksualumas įgavo apibrėžimą, panašų į dabar naudojamą: „seksualinės aistros pasireiškimas priešingos lyties atžvilgiu, normalus seksualumas“, pabrėžia Ambrosino.

Gi lojalūs savo požiūriu homoskesualumui teigia, kad potraukis tai pačiai lyčiai toks pat normalus, kaip ir potraukis priešingai. Žmogus gali gimti toks ar toks, ir neverta ieškoti paaiškinimo homoseksualumui, kaip kad neieškome heteroseksualumui, sako jie. Tačiau paaiškinti reikia abi šias sąvokas, tvirtina straipsnio autorius. „Heteroseksualumas“ neegzistavo nuo priešistorinių laikų, ir nėra jokių priežasčių manyti, kad jis egzistuos amžinai.

Kaip 1989 metais rašė lytiškumo tyrėjas Davidas M. Halperinas, lytis ir seksas istorijos neturi – tai gamtos suteiktos ypatybės, kūno veikimo mechanizmai, niekaip nepriklausantys nuo istorinio ar kultūrinio konteksto. Visai kas kita yra seksualumas – jis yra kultūros produktas, turintis savo istoriją. Kitaip tariant, neįmanoma atsekti, iš kur atsirado seksas kaip veiksmas, tačiau šį aktą atliekančių apibrėžimas, pavadinimas ir skirstymas į kategorijas – visiškai istorinis reiškinys, turintis pradžią ir kurį tyrinėti galima ir reikia.

Kaip tvirtina tyrėja, rašytoja, istorikė ir publicistė Hanne Blank, iki 1868 metų nebuvo nei heteroseksualų, nei homoseksualų: žmonės seksu užsiiminėjo visada, tačiau nesistengė šio užsiėmimo įvairovės vienaip ar kitaip įvardinti. Seksualinio elgesio rūšys skyrėsi, jos buvo tiriamos, neretai ir draudžiamos, tačiau dėmesys buvo sutelktas į veiksmą, o ne jo atlikėją, rašo Blank.

Kas pasikeitė XIX amžiaus viduryje? Kalba. 1868 metais vengrų žurnalistas Karl Maria Kertbeny sugalvojo keturis lytiškumo kategorijų pavadinimus: „homoseksualus“, „heteroseksualus“ ir dar du taip plačiai nepaplitusius: „monoseksualus“, naudotas, kalbant apie masturbaciją ir „heterogenitas“ reiškiantis zoofiliją. Praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui, Kertbeny sugalvotus terminus panaudojo jo leidėjas Gustavas Jägeris – jau savo knygoje, išleistoje 1880 metais.

Po to „heteroseksualumas“ pasirodė 1889 metais garsioje austrų ir vokiečių psichiatro Richardo von Krafft-Ebingo knygoje „Psychopathia Sexualis“ – viename pirmųjų publikuotų seksualinių deviacijų tyrimų. Krafft-Ebingas dauginimąsi vertino kaip seksualinio poreikio tikslą ir, tuo remdamasis, seksą be tikslo susilaukti palikuonių laikė iškrypimu. Taip psichiatras tarp „normalaus“ seksualinio instinkto ir kitų nubrėžė ribą.

Pati idėja, kad sueitis ne vardan giminės pratęsimo smerktina, minima dar Biblijoje, bet, kaip atkreipia dėmesį Ambrosino, ji atėjo iš stoicizmo. Stoikai, o būtent Gaius Musonius Rufus, buvo įsitikinę, kad žmogus gali reguliuoti savo emocijas, ir jei seksualinis geismas moraliniu požiūriu ir gali būti priimtinas, tai tik jei tai būtina dauginimuisi. Krikščionybės teologai šią mintį pasiskolino ir Šv. Augustino, gyvenusio IV amžiaus pabaigoje – V amžiaus pradžioje, laikais, vieninteliu „normaliu“ imtas laikyti tik seksas dėl dauginimosi.

Krafft-Ebingo darbe, nors ir ne jis pats sugalvojo, kad seksas „moralus“, kai naudojamas pagal paskirtį (dauginimuisi), buvo svarbus dalykas, tęsia Ambrosino. O būtent, kad siekimas daugintis – instinktas, kažkas, ko žmogus nesuvokia ir sąmoningai tam įtakos nedaro. Ši idėja sukėlė didžiulį mąstymo apie seksą pokytį ir per laiką nuo 1923 iki 1934-ųjų heteroseksualumas žodynuose iš „patologiško“ tapo „normaliu“.

XIX amžiaus gale Europos ir Amerikos miestuose vyko demografinis bumas. 1900 metais Niujorke gyveno 3,4 mln žmonių – 56 kartus daugiau, nei vos prieš šimtmetį. Lyginant su kaimais, didmiesčiai atrodė kaip tikri seksualinio nepadorumo ir ištvirkavimo katilai. Kaip vertina Blank, išsilavinę aukštesnių socialinių sluoksnių žmonės netinkamu seksualiniu elgesiu kaltino skurdesnius bendruomenės sluoksnius, ir prisireikė kokios nors „socialinio valdymo sistemos“, kuri apsaugotų nuo dekadanso. Įprastai tokią sistemą suteikdavo religija, tačiau bendruomenės tapo vis labiau pasaulietiškos ir ieškojo pasaulietiškų instrumentų, ir ilgainiui nukrypimas nuo heteroseksualumo iš „nuodėmės“ virto „moraline degradacija“, socialinio darvinizmo priešingybe, grėsme visuomenei.

Krafft-Ebingo darbas buvo pernelyg akademiškas plačiajai publikai, dalis jo parašyta lotyniškai. Vietoje jo, mokslinį seksualumo supratimo būdą visuomenei pasiūlė Sigmundas Freudas. Iš jo darbų darytina išvada, kad vaiko seksualumas atsiranda iš tėvų stebėjimo, tad, mes ne gimstame heteroseksualūs, o tokiais tampame. Ir nors šis tapsmas, pasak Freudo, buvo gan sudėtingas procesas, – vaikas išgyvena fizinę trauką priešingos lyties tėvui ir neapykantą tos pačios kaip jis lyties tėvui, – šis paaiškinimas patenkino daugelį tų, kurie ieškojo gyvenimo standartizavimo būdų. Būtent tada heteroseksualumas įsitvirtino kaip „normali orientacija“, rašo straipsnio autorius. Vėliau psichologų darbai vis giliau įtvirtino visuomenės sąmonėje atskirtį tarp vienos ar kitos seksualinės orientacijos žmonių.

Šis skirstymas į kategorijas išliko iki mūsų dienų, nors niekas iš tiesų nežino, kodėl homo- ir heteroseksualai turėtų būti skirstomi. Nors tai gali atrodyti kaip amžinas ir neįveikiamas, pačios gamtos sukurtas faktas, taip nėra, rašo Ambrosino. Tiesiog žmonės ne taip seniai sukūrė žodyną, kuriuo naudodamiesi, pradėjo kalbėti apie seksą. Tačiau bet kuris vaikas, žaidžiantis konstruktoriumi, žino, kad viską, kas buvo sukonstruota, galima išardyti. Kitaip tariant, jei heteroseksualumas neegzistavo praeityje, nebūtinas jo egzistavimas ir ateityje. Netgi argumentacijos, kad „tokie gimsta“ (nesvarbu, apie kokią orientaciją kalba), moksliniai įrodymai neremia – tyrėjai iki šiol negali nurodyti nei vieno konkretaus faktoriaus ar jų rinkinio, apsprendžiančio seksualumą – prigimtis, auklėjimas, ar dar kas. Linija tarp heteroseksualumo ir homoseksualumo ne tiesiog išskydusi, – ji visiškai dirbtinė, tai žmogaus išradimas, kurio mums daugiau nebereikia, mano žurnalistas. Moterys ir vyrai mylėsis su priešinga lytimi, kol išmirs mūsų rūšis, tačiau pats heteroseksualumas – kaip apibrėžimas ar socialinis žymeklis – gali išnykti daug anksčiau.

I. Solomonova
World Press skyriaus redaktorė
republic.ru