Mokslo ir technologijų pasaulis

Kiek daugiau nei pusmetį dėstytoju Vilniaus universitete (VU) dirbantis Tautvydas Marčiulaitis savo ateities su šia profesija nebesieja. Pašnekovo teigimu, problema yra tai, kad Lietuvai dėstytojų nereikia ir tuo esą jis įsitikino asmeniškai.

Savo ruožtu Seimo narė ir ekonomistė Aušra Maldeikienė T. Marčiulaitį įvardijo absoliučiai geriausiu savo visų laikų mokiniu, be kita ko, turinčiu ir dovaną dėstyti, tačiau mūsų visuomenė, pabrėžė ji, nemoka panašių žmonių įvertinti.

„Mūsų visuomenė yra visiškai be ateities“, – patikino ji, paklausta, kas laukia šalies, kurioje jauni specialistai nebesirenka dėstyti.

T. Marčiulaitis sakė pradėti dėstyti nusprendęs paskatintas 3 priežasčių – norėjosi atiduoti savo dalį visuomenei, prisidėti prie geresnės valstybės ir dėl A. Maldeikienės.

„Studentai – labai nuostabūs, itin gabūs ir protingi. Jie nusipelnė aukščiausio lygio dėstytojų, su kuriais turėtų galimybes daryti visišką kosmosą“, – tikino pašnekovas, tačiau nuo kitų metų jis svarsto pats atsisakyti šios pozicijos.

Kodėl priėmė tokį sprendimą, plačiau T. Marčiulaitis pasakojo savo feisbuko paskyroje, tačiau pasidalinti įrašu sutiko ir su DELFI.

Jei norėtų iš to išgyventi, turėtų skirti daugiau valandų nei iš viso yra

Jo teigimu, jei nori būti dėstytoju, turi turėti ir labai daug pinigų, ir labai daug įtakos, nes šis malonumas yra itin brangus.

„Dėstyti norintys turi du pasirinkimus. Arba dėstyti tam skiriant visą savo laiką, arba tai daryti iš altruistiškų paskatų, dėstant pusiau laisvalaikiu. Deja, bet abu variantai, norint atlikti darbą tikrai gerai, o ne dėl pakazūchos (veiksmų imitavimo – DELFI), yra nelabai realistiški“, – tikino T. Marčiulaitis.

Būdamas lektoriumi ir skaitydamas vieną 5 kreditų kursą per semestrą jis gauna apie 70-80 eurų mėnesinį atlyginimą. Jei norėtų iš šios veiklos išgyventi, skaičiuoja, turėtų dėstyti bent 20-30 kursų vienu metu, bet tai esą iš esmės reikštų vienu metu dėstyti ir finansus, ir švedų filologiją.

„Žinoma, galima būtų pasikelti kvalifikaciją ir dėstomų kursų kiekį susimažinti iki 10-15, tačiau įvertinus, kad net dabar dėstomam mažam kursui per savaitę turiu skirti 10-20 valandų darbo, tai 150-300 valandų yra jau kiek daugiau, nei savaitėje tų valandų išvis yra“, – pastebėjo dėstytojas.

Dėstymas kaip laisvalaikis – vienetams

Todėl variantas tiesiog dėstyti, tikino jis, tiesiog natūraliai atkrenta. Prie to prisideda ir tai, kad norint išgyventi, pirkti reikiamas knygas, ugdytis, atlikti tyrimus ir panašiai, tokia veikla užsiimti beveik neįmanoma fiziškai.

„Antras variantas – dėstyti laisvalaikiu – taip pat gali būti vykdomas vienu iš dviejų būdų. Arba reikia atimti laiką bei dėmesį iš draugų, šeimos, darbo ir šiaip gyvenimo, jį skiriant VU, arba reikia būti tiek rimtu ir įtakingu, kad visiems susijusiems su tavimi verslo santykiais galėtum pasiūlyti palaukti per savaitę tavęs 2 dienas už durų, nes tu jas skirsi ruošimuisi paskaitai, dėl ko neturėsi laiko dylinti (tartis – DELFI) kitais klausimais“, – įžvelgė T. Marčiulaitis.

Tačiau, kadangi tai prieinama tikrai ne visiems, jis, kaip pats įvardija, paprastas vargšas administracijos klerkas, turi rinktis pirmąjį variantą, o tai reiškia du dalykus.

„Pirmiausiai, dėl to esu priverstas prastinti savo darbo ir gyvenimo kokybę, nes nuolat turiu galvoti, kada ir kaip spėti pasiruošti paskaitoms. Antra, negaliu sau leisti sukurti pakankamai geros kokybės paskaitų, kurios manęs besiklausantiems studentams atneštų pakankamai naudos.

Kitaip sakant, variantas dėstyti laisvalaikiu, net jei labai nori tai daryti nuoširdžiai ir gerai, reiškia, kad nei savo pagrindinės, nei antrinės (dėstymo) veiklos nevykdysi taip gerai, kaip norėtum. Kas ir verčia mane atsisakyti dėstytojo darbo – kažką daryti vos geriau nei vidutiniškai man atrodo apgailėtina“, – sprendimą aiškino jis.

Kaip turėtų atrodyti geras dėstytojas?

T. Marčiulaitis taip pat pasidalijo mintimis, kaip Lietuvoje turėtų atrodyti vidutinis geras dėstytojas, jei galvojame apie tuos žmones, kurie galėtų sau leisti dėstyti.

„Tai turėtų būti patys didžiausi Lietuvos lyderiai, kurių visi mielai už durų sutinka laukti ne tik kelias valandas, o kelias dienas. Kurių valanda laiko kainuoja bent 200 eurų. Ir kurie turi pakankamai akademinių bei praktinių žinių, kuriomis norėtų dalintis.

Būtent čia jau pradedama prasilenkti su ekonomine logika. Nes toks žmogus, jei dėstytų ir per savaitę tam skirtų 15 valandų, vienai paskaitai išleistų 3000 eurų. Už kurią atgal gautų 20. Todėl jo bendros pajamos iš dėstymo būtų minus 11930 eurų per mėnesį. Arba dar kitaip, dėstymas žmogui kainuotų 143160 eurų per metus“, – skaičiavo jis.

Pasak pašnekovo, jei vienas studentas už studijų metus moka vidutiniškai 2000 eurų, tai 20 žmonių grupė per metus atneša 40 tūkst. eurų, kas, įvertinus vieno tikrai gero hipotetinio dėstytojo dėstymo savikainą, pavirsta -100 tūkst. eurų per metus Lietuvos visuomenei.

„Todėl, remiantis labai laisvu vertinimu, galima teigti, kad šiuo metu Lietuvos akademinė sistema tikisi, kad visuomenė savo noru iš disponuojamų pajamų finansuos 100 tūkst. eurų per metus vienam kursui viename universitete, siekiant mūsų akademinės kokybės lygį traukti link Skandinavijos, o ne Pietų Osetijos. Realu? Nelabai. Kuomet vidutiniškai 100 tūkst. eurų per metus uždirba 12-13 vidutinių Lietuvos žmonių, tikėtis tokio visuomenės solidarumo yra šiek tiek naivoka“, – pripažino jis.

Po įmantrių investicijų atlyginimams nebeliko

T. Marčiulaičio teigimu, jei sistema būtų normaliai sudėliota ir optimizuota, nereikėtų tam skirti tiek daug pinigų. Tokia kaina esą atsiranda dėl iškreiptos sistemos ir galėtų būti smarkiai sumažinta.

„Ne kartą svarsčiau ir bandžiau suprasti, kodėl taip yra. Ir nors tikslaus atsakymo neradau, tačiau realiausias, kad mūsų akademinė sistema yra tarsi įmonė, kurios direktorius vaikšto ir keikiasi, kad produktyvumas aplink nulį sukasi, nors jis į raudonmedžio stalus, nuostabiai patogias kėdes ir „MacAir“ kompiuterius investavo virš 10 milijonų eurų

Tuo metu jo darbuotojai nelabai gali šiais malonumais džiaugtis, nes po visų įmantrių investicijų jų atlyginimams nieko neliko, todėl jie turi dirbti dar 3 darbus, kad tik išlaikytų šeimą. Dėl ko prie įmonės veiklos prisidėti negali“, – situaciją analizavo jis.

Nematyti esminės problemos – reta dovana

Pasak pašnekovo, todėl kai kažkas pradeda kalbėti apie švietimo sistemą ir jos kokybės gerinimą, visokius įmantrius priemonių paketus, tai jį tiesiog purto.

„Nes nematyti esminės problemos, kai vidutinis dėstytojas ar mokytojas ne tai kad negali namo pasistatyti ar apynaujės „Škodos“ nusipirkti, o negali išgyventi, negali buto Fabijoniškėse išsinuomoti ir reguliariai vilniečio kortelės papildyti, yra reta dovana“, – aiškino jis.

T. Marčiulaitis ragino plačiau pramerkti akis ir suprasti, kad tai, kad dėstančių yra, o mūsų mokslo ir studijų kokybė juda (be to, žemyn), tikrai nerodo, kad padėtis yra gera.

Iš pradžių buvęs optimistiškas galiausiai suprato tiesą

Tuo metu A. Maldeikienė pripažino pati priprašiusi T. Marčiulaitį dėstyti, nes jis tam turi išskirtinių gabumų.

„Aš jį 3 metus mokiau Jėzuitų gimnazijoje. Tai yra absoliučiai geriausias visų laikų mano ekonomikos mokinys ir studentas. Tas vaikas yra super talentas šiame moksle. Prie viso to jis turi ir Dievo dovaną dėstyti. Aš jį įkalbėjau. Iš pradžių buvęs optimistiškas (kartais dar švelniai ir elegantiškai paironizuodavo, kad aš esą prisigalvoju daug dalykų, nes gal ne, gal kitaip) po metų jis suprato, kad viskas yra daug blogiau nei aš kalbėjau, ką atviru tekstu ir pasakė“, – tikino Seimo narė.

Jos teigimu, reikia pripažinti, kad universitetų Lietuvoje tiesiog nebėra ir tai, kas vyksta, yra paprasčiausia aukštojo mokslo imitacija.

„Sakoma, kad katedra yra, jei yra tikėjimas. Universitetas per amžių amžius yra vieta, kur ruošiami žmonės, mokantys reflektuoti savo mąstymą. Ne darbuotojai, o tie, kurie mokomi mąstyti apie mąstymą, galvoja, kuria naujas mąstymo formas. Jie ruošia mokslininkus, visuomenės lyderius, aukšto lygio vadybininkus, kurie mąstydami apie mąstymą sukuria naujas visuomenės buvimo formas – verslo, kultūros, kitose srityse“, – pasakojo A. Maldeikienė.

Kiek universitetų reikia Lietuvai? Suskaičiuokime profesorius

Ji patikino Seime šiuo metu dirbanti tik todėl, kad pasakytų tautai, kad jai už ją gėda.

„Tai yra siaubekas. Galų gale, mes baigiame tuo, kad Seime sėdi žmonės, neįgalūs intelektualiai. Jie nesugeba reflektuoti savo veiksmo, priiminėja milijonus įstatymų nesuvokdami, už ką balsuoja. Esu apskųsta, nes pasakiau, kad dauguma Seimo narių yra avinai, bet tą tiesiog patvirtinu – tai tie, kurie moka eiti, bet nesupranta, kodėl tai daro. Sugriovę universitetus, prie to ir priėjome“, – aiškino pašnekovė.

Pasak ekonomistės, atsakymas, kiek Lietuvai reikia universitetų, labai paprastas – suskaičiuokime, kiek turime profesorių, ir paaiškės, kad nebegalime sukurti nė pusės universiteto. Tiesa, A. Maldeikienė pripažino, supaisyti, kiek yra tokios profesijos atstovų – kone neįmanoma, nes patys sau meluojame.

Atkreipė ji dėmesį ir į docentų svarbą – jie atlieka techninį paruošiamąjį darbą, kai studentams perteikiamos bazinės žinios. Tačiau tai esą jokiu būdu nereiškia, kad pastarieji turi ruošti darbuotojus.

Pripažino pasidavusi ir pati

„Pas mus viską suplakė į vieną vietą neišsilavinę dargiai. Man Robertas Dargis yra to įvaizdžio simbolis Lietuvoje – jis labai mėgsta postringauti, apie ką visiškai neišmano. Ir mes turime tai, ką turime – sugriovėme šios visuomenės savirefleksiją “, – pastebėjo A. Maldeikienė.

Jos teigimu, T. Marčiulaitis teisingai pastebi, kad kasdien reikia skirti vis daugiau laiko pasiruošti paskaitoms – pradedi girdėti studentus, prisitaikyti prie jų mąstymo formų.

„Aš pasidaviau. Neišlaikiau, kai visi jauni išėjo, ir pasakiau, kad nueisiu ir rėksiu 4 metus, o paskui išeisiu į pensiją. Tą ir darau“, – sakė pašnekovė.

Problemos slypi dar vaikų darželyje

A. Maldeikienė tikino neretai sulaukianti pasiūlymu, pavyzdžiui, eiti melžti karvių, ir štai tuomet esą pamatysianti, ką reiškia dirbti. Tačiau tokiems ji sakė atšaunanti, kad mielai, jei jie perskaitys paskaitą, tarkime, apie monetarizmo ir postkeinsizmo sandūras ir jų pasekmes ekonominei plėtrai ir naujoms mąstymo formoms.

„Tam, kad tokią paskaitą skaitytum, turi 20 metų skaityti knygas, bet jie nesupranta“, – apgailestavo pašnekovė.

Jos teigimu, vėliau tokio suvokimo asmenys pradeda vadovauti Seime ir paverčia rimtą darbą cirku.

„Tam, kad būtų rimti profesoriai ir jie galėtų rimtai dėstyti, vaikas turi būti pasiruošęs studijuoti universitete. Jis vaikų darželyje nuo 3 iki 6 metų turi suvokti visuomenę – jam neturi būti šluostomas užpakalis, supermamytės neturi rūpintis skiepais. Dėmesį reikia skirti vaiko integracijai į visuomenę“, – kad problemos šaknys slypi kur kas giliau nei dažnas įsivaizduoja, pabrėžė politikė.

Kiek uždirba šalies profesoriai?

Ji griežtai nuneigė gandus, kad kai jauni dėstytojai vargsta, o štai profesoriai uždirba itin daug. Pasak A. Maldeikienės, aiškinti tai, tai sakyti, kad ir gydytojai daug uždirba – kai dirbama per kelias vietas, budima naktimis, susidaro atitinkama suma, tačiau kokia yra kokybė?

„Dėstytojas turi ilsėtis, turi turėti pinigų menui, savirefleksijai. Kai tu mokai kitą mąstyti apie mąstymą, kiek laiko turi skirti savo mąstymui?“, – klausė politikė.

Jos teigimu, profesoriaus alga Lietuvoje turėtų prasidėti nuo 4-5 tūkst. eurų per mėnesį, kai dabar nesiekia nė 2 tūkst. eurų.

„Mes šioje šalyje galime turėti vieną nedidelį universitetą, kuris ruoštų visų rūšių visuomenės elitą. Tai būtų gal šalies atgimimo reikalas“, – įžvelgė A. Maldeikienė.