Mokslo ir technologijų pasaulis

Pekinas nepaliaujamai auga, pragyvenimo kaštai didėja, nekilnojamas turtas brangsta didžiuliais tempais, todėl kiekvienas, net pats nepatraukliausias nekilnojamo turto kvadratinis metras tampa aukso vertės.

Tačiau toli gražu ne visi žmonės jaučia ekonomikos augimą. Tai puikiausiai liudija milijonas žmonių, Kinijos sostinėje gyvenantys po žeme, buvusiose slėptuvėse nuo bombų.

Italų fotografas Antonio Faccilongo sukūrė dokumentinių nuotraukų ciklą, pavadintą Atomic Rooms, įamžinantį ten gyvenančių žmonių gyvenimą. Tai – ne kokie nors valkatos ar piktybiškai dirbti atsisakantys žmonės, o studentai, vidiniai migrantai iš prasčiau išsivysčiusių Kinijos regionų, žemas pajamas gaunantys darbininkai ir kiti žmonės, vos suduriantys galą su galu ir priversti ieškoti pigiausio būdo pragyventi.

Dešimt tūkstančių atominių slėptuvių likusių po Šaltojo karo, išdėstytų po visą miestą, yra kone vienintelė šiems žmonėms prieinama gyventi vieta. Valstybė slėptuves aštuntojo dešimtmečio metais ėmė pardavinėti arba nuomoti įvairioms organizacijoms ir kompanijoms. Didelė jų dalis, naujųjų šeimininkų buvo paverstos nedideliais, belangiais būstais. Tokio būsto mėnesio nuomos kainos siekia viso labo 40 – 100 dolerių.

Fotografas, siekdamas užfiksuoti bunkerių gyventojų kasdienybę patyrė daug sunkumų, mat valdžia deda visas pastangas siekdama, kad šios nefasadinės Kinijos pusės niekas nepamatytų. Antonio aplankė 30 bunkerių, tačiau prie visų iš jų budėdavo apsaugininkai, kurie nė už ką į vidų neįleisdavo užsieniečių, tuo labiau žurnalistų ar fotografų.

Taigi, jis tykodavo ir laukdavo kol apsaugininkai praras budrumą, arba rasdavo kitą įėjimą ir į slėptuvių vidų įsmukdavo slapčia. 

Tai ką rado viduje nenustebino. Daugelis kambarių primena studentų bendrabučius: kambaryje - kelios spintos, lova ir praktiškai jokios laisvos erdvės. Skirtumas tik tas, kad tuose kambariuose dažnai susigrūdę gyvena net keliolika žmonių ir juose nėra nė vieno lango. Ir dar, savaime suprantama, skiriasi oras. Jis toks drėgnas, kad fotografui iš pradžių buvo labai sunku kvėpuoti.

Kita į akis krintanti detalė - daugelyje slėptuvių nėra virtuvės, arba įrengta improvizuota virtuvėlė kuriame nors laisvesniame kampe, o ir dvokiančiu tualetu naudojamasi kartu su kitais gyventojais.

Vietos institucijos prieš kelerius metus paskelbė požemines gyvenamąsias vietas nelegaliomis ir net buvo ketinimų jų įnamius išgyvendinti. Tačiau kur? Vidutiniškai uždirbančiam žmogui prireiktų daugiau nei pusšimtį metų taupyti, kad galėtų nusipirkti savo būstą, atidedant visus uždirbtus pinigus.

Ir nors valstybė suvokia problemą ir bando ją spręsti siūlydama kelis šimtus tūkstančių būtų nuomai, tai tėra lašas jūroje. Skaičiuojama, kad kiekvienam tūkstančiui siūlomų būstų tenka apie milijoną jo neturinčiųjų arba negalinčiųjų sau to leisti.

O ateityje bus dar blogiau – per ateinančius kelerius metus tikimasi, jog į miestus migruos dar apie 200 milijonų žmonių. Taigi, panašu, jog Kinijos požeminėse slėptuvėse gyvenimas virs dar ilgai.

Išsamiau su fotografo užfiksuotais vaizdais galite susipažinti jo asmeninėje svetainėje.