Mokslo ir technologijų pasaulis

Praėjo dveji metai po euro įvedimo, tačiau žadėtas šviesus rytojus taip ir neišaušo. Dėl naujos valiutos nei ekonomika ėmė augti, nei užsienio investicijos ėmė plaukti į šalį, nei išsipildė kiti politikų, agitavusių už valiutos pakeitimą, pažadai. Ekonomistas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, Valdemaras Katkus tepastebi dvi akivaizdžias euro įvedimo pasekmes, ir abi jos itin neigiamos – klaikiai išaugo kainos ir dėl euro įvedimo išlaidų iki šiol nekompensuotos pensijos senjorams. Ir dar yra grėsmė, kad mums teks gelbėti prasiskolinusias euro zonos valstybes, kaip jau gelbėjome Graikiją.

– Sausio 1-ąją sukako lygiai dveji metai, kai įsivedėme eurą. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, ar tai nebuvo klaida?

– Pirmiausia noriu priminti, kokie buvo valdžios pažadai. Cituoju pažodžiui: „Euro įvedimas BVP vidutiniškai padidins 1,9 proc. per metus.“ Jei BVP augimas per 9 mėnesius yra 2,1 proc., tai bandoma priversti suprasti, kad beveik visas augimas yra vien dėl euro.

Akivaizdu, kad tai yra absoliuti netiesa. Iš to aišku, kad euras jokio ekonomikos augimo, kad visur padidėtų pajamos, nepaskatino. Net sunku pasakyti, ar bent minimalią augimo dalį eurui galėtume priskirti.

Antras pažadas – euras pritrauks daugybę užsienio investicijų. Paimkime labai paprastą rodiklį – tiesioginių užsienio investicijų dalį, tenkančią vienam gyventojui, nes prieš įvedant eurą politikai tvirtino, kad investuotojai laukia eilėje trypdami ir ateis vos tik įsivesime eurą, nes nori įvežti ir investuoti didelį kiekį pinigų. Ir kas atsitiko?

Mes neturime 2016 m. duomenų, bet 2015 m. tiesioginių užsienio investicijų dalis, tenkanti vienam gyventojui, paaugo vos apie 300 eurų. Tai labai mažai, nes užpernai vienam gyventojui tiesioginių užsienio investicijų teko 4673 eurai. Toks pat augimas buvo ir 2011 m., ir 2012 m., ir 2013 m.

– Kai euro nė nebuvo.

– Būtent. Euras jokių pokyčių neatnešė, investicijos Lietuvos neužplūdo – priešingai nei žadėjo valdžia. Tad pagal šituos du parametrus pažadai netesėti. Trečias pažadas – kad kainos Lietuvoje neaugs.

Tačiau prisiminkime pernai gegužę kilusį kalafiorų skandalą, parodžiusį, jog gyventojai tikrai suprato, kad per pusantrų metų kainos gerokai šoktelėjo. Valdžia tuomet dėl to apkaltino prekybininkus. Tačiau mano atsakymas būtų toks: eurą juk įvedė ne prekybininkai, o valdžia, sudariusi prekybininkams palankią galimybę padidinti kainas Lietuvos gyventojams.

– Nors didinti kainas jokių objektyvių priežasčių nebuvo?

– Visiškai nebuvo. Pagrindinė kainų kilimo priežastis – euro įvedimas. Gyventojų pasipiktinimas euru būtų buvęs dar didesnis, tačiau taip sutapo, kad, įvedus eurą, pasaulyje krito naftos kainos, o atpigusi nafta lėmė ir dujų kainų sumažėjimą. Jei atmestume tai, pamatytume, kad visos kitos kainos – tiek prekių, tiek paslaugų – labai išaugo. Tačiau atpigusios dujos bei nafta tą visuotinį brangimą statistiškai paslėpė, nors kiekvienas pabrangimą jaučia.

Statistikos departamentas sugalvojo, kaip pateikti patrauklesnę statistiką. Jis viską skaičiuoja prekių vidutiniais krepšeliais ir stebi 920 prekių per mėnesį. Lietuvoje net patys turtingiausi tokio krepšelio neperka. O kai jis toks didelis, tai ir rodoma, kad kai kas pabrango, o kai kas atpigo. Bet dažniausiai atpinga prekės, kurios labai retai perkamos, o svarbiausios pabrangsta, todėl toks skaičiavimas neparodo realios padėties.

– Kitaip tariant, jei ne atpigusi nafta, statistinė infliacija dėl euro įvedimo būtų gerokai didesnė?

– Taip ir yra. Tačiau mūsų politikai dėl atpigusios naftos visai niekuo dėti ir negali prisiimti nuopelnų. Lietuvos politikai, agitavę už eurą, pademonstravo visišką neįgalumą, pasirašinėjo įvairiausius popierius, sutartis su prekybininkais, kad jie nedidins kainų.

Bet realybė buvo kitokia, kainos vis augo, ir kiekvienas tai jaučia. Beje, be minėtų pažadų neįvykdymo, dar būtina paminėti, kad dėl euro įvedimo į šoną buvo pastumti pensininkai. Pinigai,

kuriais turėjo būti kompensuotos per krizę sumažintos pensijos, buvo skirti euro įvedimo išlaidoms, visų pirma įmokai į Europos stabilizavimo mechanizmo fondą – kad galėtume gelbėti Graikiją.

Kaip žinome, iki šios dienos dar neišmokėta 67 proc. pensijų kompensacijų, o kompensacijų nesulaukė nei daug, nei mažai – 415 tūkst. žmonių. Kitaip sakant, pensininkams krizė, kuri prasidėjo 2008 m., dar nėra pasibaigusi.

– Euro zonoje krizė irgi dar nesibaigė. Kas lauktų Lietuvos, jei reikėtų gelbėti ir Italiją ar kitą didelę valstybę?

– Tikėkimės, kad to nebus, nes Italijai gelbėti ES neturi jokio mechanizmo. Europos stabilizavimo mechanizmo fondas nepritaikytas gelbėti tokią šalį, kuri yra trečia didžiausia pasaulyje valstybė pagal vyriausybės skolą. Net neįsivaizduoju, kas būtų, jei ES nuspręstų ją gelbėti, ir kokią sumą Lietuvai reikėtų sumokėti. Manau, kad tada mus pačius reikėtų gelbėti.

– Visi trys politikų pažadai, kuriais visuomenė buvo viliojama nesipriešinti euro įvedimui, nebuvo ištesėti. Kaip manote, ar patys politikai tais pažadais tikėjo?

– Manau, kad politikai tuo netikėjo. Dėl visų tų augimų tebuvo tik eskizinis Lietuvos banko skaičiavimas, o visa kita tebuvo šaukiant „valio“. Svarbiausia, kad iš to euro įvedimo Lietuvoje, atrodo, niekas neišlošė. Net komerciniai bankai turėjo papildomų išlaidų, jiems sumažėjo pajamos iš valiutos keitimo operacijų. Jei kas ir laimėjo, tai akivaizdu, kad pralaimėjusių yra gerokai daugiau.

– Kai eurą įsivedinėjo Estija, Latvija, tenykštės valdžios dalino tokius pat pažadus, jie taip pat neišsipildė. Negi mūsų politikai nestebėjo, kas darosi kaimynystėje?

– Apie tai Lietuvoje nebuvo kalbama, nes labai norėta tą eurą įvesti. Gražus eurinis rytojus nė vienoje Baltijos valstybėje dar neišaušo.

– Dar vienas mūsų valdžios argumentas buvo, esą mes, stodami į ES, įsipareigojome įsivesti eurą, kai tik leis galimybės. Kodėl tada, pavyzdžiui, Lenkija į tą euro zoną nesiveržia?

– Ne tik Lenkija. Visos šalys, įstojusios į ES, išskyrus Daniją ir Didžiąją Britaniją, kurios yra išsikovojusios išimtį, yra įsipareigojusios eurą įsivesti. Po „Brexit“ britams tai nebeaktualu, o, pavyzdžiui, švedai visą laiką su statistika manevruoja taip, kad neatitiktų tų reikalavimų, kuriuos įvykdžius būtų privaloma įsivesti eurą. Ir visi taip pat elgiasi.

– Išskyrus mus.

– Taip. Kitos valstybės mato, kad euro zonoje iki šiol yra krizė. BVP lygis euro zonoje (aišku, išskyrus Graikiją) tik dabar pasiekė 2007-2008 metų lygį. Tai rodo, kad su pačiu euro projektu nėra taip gerai, kaip norima parodyti. Jis braška per visas siūles.

Palūkanos, kaip žinome, eurais Lietuvoje yra sumažėjusios. Kaip ir žadėta. Tačiau ne dėl to, kad išaugo Lietuvos reitingai, kaip buvo sakyta, o todėl, kad Europos centrinis bankas vien per praėjusius metus atspausdino maždaug 600 mlrd. eurų. Tik dėl to ir tos palūkanos yra sumažėjusios – nes Europos centrinis bankas gelbėja prasiskolinusias valstybes, tokias kaip Graikija, Italija, Ispanija, Portugalija ar Airija. Todėl ir penktas valdžios pažadas neatitinka tikrovės, palūkanos eurais sumažėjo ne dėl to, kad įsivedėme eurą.

Svarbiausia, kad kai mes įsivedinėjome eurą, buvo akivaizdu, jog euro zoną kamuoja krizė.

– Pabaigoje užduosiu klausimą, nuo kurio ir pradėjau: euro įvedimas buvo klaida?

– Bent jau žiūrint iš gyventojų pusės – taip. Žmonės būtų gerokai sutaupę, jei ne kainų šuolis dėl euro įvedimo. Gyventojai tikrai būtų laimėję, jei euras nebūtų įvestas.

Kalbėjosi Danas NAGELĖ