Mokslo ir technologijų pasaulis

Šiandieniniai mūsų turimi duomenys leidžia labai tvirtai teigti, kad daugumos galaktikų centruose egzistuoja supermasyvios juodosios skylės. Tačiau yra ir kitokių hipotetinių objektų, kurie atitinka daugumą centrinių galaktikų objektų savybių ir netgi yra tokie kompaktiški, kad jų spinduliai beveik tiksliai atitinka juodųjų skylių įvykių horizontus, nors šie objektai turi kietus paviršius.

Naujame tyrime apskaičiuota, kaip turėtų skirtis matomas vaizdas, kai žvaigždė įkrenta į juodąją skylę, nuo vaizdo, kai tokia pati žvaigždė nukrenta ant tokio kompaktiško objekto.

Jei objekto masė yra didesnė, nei maždaug 30 milijonų Saulės masių - o daugelis supermasyvių juodųjų skylių šią sąlygą tenkina - skirtumas turėtų būti labai aiškus.

Į juodąją skylę krentanti žvaigždė tiesiog išnyksta, nes kirtus įvykių horizontą jos šviesa mūsų nebepasiekia.

Tuo tarpu į kietą paviršių atsitrenkusi žvaigždė turėtų subyrėti, o jos medžiaga padengtų objektą ir kurį laiką - nuo keleto dienų iki kelių mėnesių - šviestų labai ryškia šviesa.

Stebėjimais tokios spinduliuotės kol kas nėra aptikta, o skaičiavimai rodo, kad, jei hipotetinio objekto spindulys yra bent viena 25000-ąja dalimi didesnis už atitinkamos masės kūno įvykių horizonto spindulį, žvaigždžių smūgių signalai turėtų būti matomi esamais detektoriais.

Per artimiausią dešimtmetį planuojami stebėjimai turėtų patikrinti ir žvaigždžių smūgių į objektus, kurių spindulys vos milijonąja dalimi viršija įvykių horizonto spindulį, signalus. Taigi turime dar vieną gana tvirtą įrodymą, kad juodosios skylės egzistuoja.

Tyrimo rezultatai arXiv.