Mokslo ir technologijų pasaulis

Siekdamas likti valdžioje, Rusijos prezidentas gali pasirinkti vieną iš keturių strategijų, pagrįstų pergalėmis užsienio frontuose, interneto svetainėje us.news.com rašo Rusijos politikos ekspertas Leonas Aronas.

Diskutuotina, ar tikrai Rusija yra pagrindinė Jungtinėms Valstijoms kylanti grėsmė – yra nemažai labai kvalifikuotų kandidatų į šį titulą, įskaitant Šiaurės Korėją ir grupuotę „Islamo valstybė“.

Tačiau, kaip kone pranašiškai 2012 m. pažymėjo buvęs Masačusetso gubernatorius Mittas Romney, Vladimiro Putino Rusija šiuo metu yra beveik neabejotinai pagrindinis geopolitinis Jungtinių Valstijų priešininkas.

Priežastis yra ne tai, kad Rusija ar rusai yra iš esmės blogi. Tai greičiau visuma veiksnių, kurie kurstė priešiškumą tarp šalių bent jau nuo Peloponeso karo laikų: puikybė, baimė, kerštas ar garbė.

V. Putinas yra aršus sovietinio laikotarpio gerbėjas. Kitaip nei Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas, Sovietų Sąjungos galą jis prilygino katastrofai, už kurią reikia atsiteisti. Iš pradžių tokios nuostatos buvo užfiksuotos tik politikos gairėse, kurios buvo rengiamos 2000–2008 m., kai dėl ekonominės pažangos ir didėjančių gyventojų pajamų V. Putino populiarumas nuolat augo.

Padėtis pasikeitė, kai 2012 m. V. Putinas pradėjo savo trečiąją kadenciją prezidento poste. Nors naftos kaina tebebuvo rekordiškai didelė, tačiau dėl vis prastesnio šalies investicinio klimato, kurį ėmė žlugdyti biurokratų savivalė ir valdžios išpuoliai prieš verslą, ekonomikos augimas beveik sustojo.

2013 m. pabaigoje V. Putino populiarumas buvo mažiausias nuo 2000 m., teigia Rusijos politikos ekspertas.

Jam greitai reikėjo imtis institucinių reformų, kad pagerintų prastą šalies investicinį klimatą. Tačiau jis pasirinko imperinio revanšizmo ideologiją.

Nuo tada prasidėjo rizikingiausias jo politinės karjeros etapas: Krymo aneksija, invazija į Ukrainą ir hibridinis karas joje, taip pat ilgalaikio Rusijos kliento Artimuosiuose Rytuose – Sirijos prezidento Basharo Assado režimo – gelbėjimo operacija.

Bet kuriuo atveju neverta tikėtis nuosaikesnės Rusijos politikos iki 2018 m. pavasario, kai V. Putinas pradės savo ketvirtąją prezidento kadenciją, rašo L. Aronas. Tuo, kad jis „nugalės“ rinkimuose, niekas neabejoja – jokiam tikram opozicijos kandidatui nebus leista dalyvauti.

Tačiau tai, kaip jis pasieks pergalę, labai svarbu tiek pačiam V. Putinui, tiek jo vyriausybei, kuri, remiantis visuomenės nuomonės apklausomis, yra labai nepopuliari. Ir kas galėtų kaltinti rusus, kurių pasipiktinimą kelia įsigalėjusi korupcija, grobstymas ir ciniškumas visais valdžios lygmenimis?

Naujausias duomenimis, 15 procentų šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Tai reiškia, kad 22 milijonai žmonių neturi pakankamai lėšų net maistui, o po ketverių nuosmukio metų šiemet prognozuojamas vos 1 procento ekonomikos augimas Rusijos būklės nepagerins.

Todėl V. Putinas norėtų išvengti sukčiavimo rinkimuose, dėl kurio gali kilti protestų visoje Rusijoje, pranašauja L. Aronas. Jis pageidauja fejerverkų, pakilių emocijų, liaudies dėkingumo ir liaupsių. Kartu V. Putinas norėtų pasiekti vieną kitą karinę pergalę, pažeminti priešą ir reabilituoti prarastą imperiją.

V. Putino variantai yra nesunkiai nuspėjami:

• V. Putinas niekada nesusitaikys su demokratine, išties nepriklausoma ir suartėti su Europa siekiančia Ukraina. Jo planas Ukrainai yra paprastas: Rusijos kontroliuojama valstybė arba žlugusi valstybė. Todėl jis gali pamėginti nušauti du zuikius vienu šūviu: savo perrinkimą vainikuoti provakarietiškos Kijevo valdžios žlugimu, pavyzdžiui, paskatinant Ukrainos karinį pralaimėjimą.
• Aliaksandro Lukašenkos režimo nuvertimas. Šis buvęs artimiausias Rusijos sąjungininkas pastaruoju metu pavojingai flirtuoja su Vakarais, rizikuoja išprovokuoti vadinamąją spalvotąją revoliuciją ir atsisako patenkinti Rusijos reikalavimą leisti jai Baltarusijoje įkurti oro pajėgų bazę.
  
  Be to, atvedęs į valdžią marionetinį prorusišką režimą Minske, V. Putinas gautų tiesioginę prieigą prie vakarinės sienos su Lenkija, kuri yra svarbiausia NATO rytinio sparno valstybė; be to, jis galėtų dislokuoti Rusijos pajėgas prie šiaurinės Ukrainos sienos, nuo kurios iki Kijevo – vos 100 kilometrų lyguma.
  
  Todėl reikia atidžiai stebėti rugsėjo mėnesį Baltarusijoje planuojamas Rusijos ir Baltarusijos karines pratybas „Zapad 2017“. Rusija gali nuspręsti, kad jos kariškiai turėtų ten likti ilgesniam laikui.
• Rusija, pasinaudodama galimu nestabilumu Kazachstane mirus šalies prezidentui Nursultanui Nazarbajevui, gali okupuoti ir aneksuoti šalies šiaurinius regionus, kurie etniniu ir istoriniu požiūriu yra ne mažiau rusiški nei Krymas.
• Tačiau didžiausias trofėjus būtų tai, ko net Sovietų Sąjunga negalėjo pasiekti – parodyti, kad NATO tėra popierinė organizacija, destabilizuojant padėtį Estijoje ir Latvijoje, kuriose gyvena daug etninių rusų, rašo L. Aronas.
  
  Jei V. Putinas tikrai norės priešrinkiminio triumfo, tai tikėtina, kad jo nesustabdys daugiau simbolinę reikšmę turintis JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados ir Vokietijos pajėgų priešakinių pajėgų dislokavimas Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje. Taip, egzistuoja NATO 5-asis straipsnis, kurio pagrindu JAV branduolinės pajėgos saugo NATO sąjungininkus.
  
  Tačiau ar tikrai JAV ryžtųsi branduoliniam karui su Rusija dėl Latvijos ir Estijos? Atsižvelgiant į visiškai neadekvačią NATO rytinio sparno gynybą konvencinėmis pajėgomis, Rusijai gali kilti didelė pagunda ne nukreipti tankus į Taliną ar Rygą, o įgyvendinti Krymo scenarijų: į Narvą Estijoje ar Daugpilį Latvijoje pasiųsti „žaliuosius žmogeliukus“ (specialiųjų pajėgų karius be skiriamųjų ženklų), atsisakyti pripažinti bet kokią atsakomybę už įsiveržimą ir sukurstyti (arba surežisuoti) prorusišką sukilimą tuose regionuose, svarsto Rusijos politikos ekspertas.

Žinoma, tai blogiausi scenarijai, kurie V. Putinui būtų labai rizikingi. Rusijos istorijoje režimo kaita ar netgi revoliucija gana dažnai prasidėdavo nuo karinio pralaimėjimo ar užsienio politikos nesėkmių: Krymo karas (1853–1856), Rusijos ir Japonijos karas (1904–1905), Pirmasis pasaulinis karas ir bolševikų revoliucija, Kubos raketų fiasko 1962 m. ir Nikitos Chruščiovo pašalinimas iš valdžios po dvejų metų, katastrofiškai nesėkmingas Afganistano karas (1979–1988) ir M. Gorbačiovo perestroika. Tačiau V. Putinas parodė, kad jis yra linkęs rizikuoti.