Mokslo ir technologijų pasaulis

2009 metais Daphna Joel jau buvo pripažinta neurologijos mokslininkė, kai Tel Avivo universitete nusprendė dėstyti lyčių studijas. Ruošdama mokymo planą, ji susidomėjo mechanizmais, kurie formuoja lytį.

Jos tyrinėjimai paskatino vieną Merilando universiteto profesorių atlikti eksperimentą, kuris pademonstravo, kaip tam tikrų gyvūnų smegenų neuronų charakteristikos gali kisti nuo vyriškų į moteriškas ir atvirkščiai, kai 15 minučių būna veikiamos streso, rašo svetainė qz.com.

„Supratau, kad jei tam tikros smegenų sritys nuo streso iš tipiškos „moteriškos formos“ gali virsti tipiška „vyriška forma“, nėra jokios prasmės kalbėti apie vyriškas smegenis ir moteriškas smegenis“, - leidiniui „Haaretz“ sakė D. Joel.

Maždaug tuo pačiu metu Cordelia Fine, savo sūnaus darželyje pastebėjusi amerikiečių psichologo Leonardo Saxo knygą „Why Gender Matters“ (liet. „Kodėl lytis yra svarbi“), parašė studiją „Delusions of Gender: How our minds, society, and neurosexism create differences“ (liet. „Lyties iliuzijos: kaip mūsų mintys, visuomenė ir neuroseksizmas sukuria skirtumus“), kuri pretenduoja tapto laikmečio hitu.

L. Saxo vadovas, jos teigimu, kaip faktą pateikia idėją, kad „giliai įsišakniję lyčių skirtumai smegenyse reiškia, kad berniukai ir mergaitės turėtų būti auklėjami ir mokomi skirtingai“. C. Fine per savo doktorantūrą Londono universitetinio koledžo Kognityvinių neurologijos mokslų institute tyrinėjo smegenų struktūrą, todėl analizavo tyrimus, kuriais rėmėsi L. Saxas. Ją „pribloškė skirtumai tarp to, ką atskleidė šie tyrimai, ir praktinių implikacijų, kurios buvo iš jų padarytos“.

Mums atrodo savaime suprantamas dalykas, kai neprofesionalai ir net mokslininkai pasitelkia mokslą, ir ypač neurologiją, kad „patikrintų“ stereotipus apie lytis: pavyzdžiui, kad vyrai natūraliai labiau konkuruoja, ar kad moterys labiau atsižvelgia į savo emocijas ir moka geriau bendrauti. Toks požiūris nėra vien tik akademinis: jis yra persmelkęs mūsų gyvenimą ir turi tiesioginės įtakos tam, kaip mes tvarkome savo buitį ir organizacijas, nekalbant apie tai, kaip vertiname savo santykius ir net patys save.

Evoliucijos biologai įpiršo daug populiarių teorijų, įsitvirtinusių už mokslo ribų, pavyzdžiui, supratimą, kad mūsų smegenyse yra įsišakniję įgūdžiai, kurių mūsų Akmens amžiaus protėviams reikėjo medžioklei ir kovai (jeigu esame vyrai) ar vaikų priežiūrai ir maisto gamybai (jei esame moterys).

Šiuo metu neurologijos srityje yra susikūręs laisvas, pasaulinis 5 mokslininkių tinklas, pradėjęs judėjimą už žmonių išlaisvinimą nuo lyčių stereotipų, kuriuos jos laiko seksistinėmis smegenų „užprogramavimo“ ribomis. Klausimas, ar jų kolegos mokslininkai rimtai įvertins jų pastangas.

Psichologijos ir neurologijos profesorė D. Joel iš Tel Avivo universiteto Izraelyje, ispanų žurnalistams rašė: „Tyrimai dažnai parodo, kad atliekant tam tikras kognityvines užduotis ar žiūrint į asmenybės bruožus, pomėgius ir nuomones, tarp vyrų ir moterų tikrai egzistuoja tam tikri skirtumai. Tačiau daugelis šių skirtumų yra menki, o kai kurie skirtumai skirtingose visuomenėse skiriasi (pavyzdžiui, kai kuriose šalyse berniukams geriau sekasi matematika, o mergaitėms – kiti dalykai)“.

Maža to, kai kuriuos lyčių skirtumus galima eliminuoti mokymusi, pridūrė ji. Tą patį laikraščiui „The Guardian“ pažymėjo kognityvinės smegenovaizdos profesorė Gina Rippon, dirbanti Didžiosios Britanijos Astono universitete.

Pavyzdžiui, moterys, žaisdamos atitinkamo pobūdžio vaizdo žaidimus, gali patobulinti savo erdvinio mąstymo įgūdžius, kad jie prilygtų vyrų sugebėjimams. G. Rippon ir kitos mokslininkės taip pat paragino atkreipti dėmesį į smegenų plastiką, kuri apsunkina smegenų tyrimų įrodymus, nes tiek vyrus, tiek moteris dar nuo vaikystės lydi su jų lytimi susiję lūkesčiai, kurie nulemia atitinkamus įgūdžius ir elgesio tendencijas.

Šis išmoktas elgesys gali tikrąja to žodžio prasme keisti tam tikrų smegenų struktūrų formą, kaip, pavyzdžiui, Londono gatvių įsiminimas pakeičia fizinę taksistų hipokampo – smegenų srities, susijusios su atmintimi – struktūrą.

Veikiausiai svarbiausia, kad tyrimai taip pat rodo, kad su lytimi susijęs šališkumas taip pat egzistuoja mokslo bendruomenėje ir neišreikštos mokslininkų prielaidos gali nulemti metodus bei kalbą, kuriuos jie naudoja savo tyrimams.

Dėl diskriminacinės lyčių politikos kritikos atleisto buvusio „Google“ inžinieriaus Jameso Damore`o frazė, kad „moterys paprastai labiau domisi žmonėmis, o vyrai – daiktais“, yra savalaikis įrodymas, kaip tai atsitinka, rašė C. Fine.

Jos teigimu, karjeros interesų apklausų metatyrimai parodė, kad palyginus su moterimis, 80 proc. vyrų labiau domisi „daiktais“. Tačiau kai kurie psichologai, tyrinėję tokias apklausas, laiko jas problematiškomis, nes į jas įtraukti „daiktai“ dažnai būna susiję su vyrais – tokios apklausos, pavyzdžiui, nebando patikrinti asmens susidomėjimo suknelės išardymu ir persiuvimu.

Pasak D. Joel, tokie svarstymai aiškiai parodo, kad kultūros negalima atskirti nuo biologijos. Tyrimuose, kurie aptinka lyčių skirtumus, „nėra būdų įrodyti, kad šie skirtumai turėtų vidinį pamatą, nes šie tyrimai atliekami su suaugusiais žmonėmis, kurie visą gyvenimą būna pragyvenę lyčių skirtumais paremtoje visuomenėje“, pažymėjo ji.