Mokslo ir technologijų pasaulis

Septyniolikametis Quattro Musser niekada neragavo alkoholio ir nedirbo, jis neturi vairavimo teisių (daugelyje JAV valstijų jas galima gauti nuo 16 metų), ir nevaikšto į pasimatymus. „Mergina vidurinėje mokykloje – kažkas labai juokingo. Kokia prasmė? Toliau susitikinėti koledže ir paskui susituokti? Skamba kažkaip nerealistiškai“, – stebisi jaunuolis.

Kai Quattro papasakojo, kad anksčiau paaugliai specialiai burdavosi vakarais vien tam, kad prisigertų, mokiniui tai pasirodė kaip pramanas ir jis sakė niekada negirdėjęs apie tokius žmones.

Pats Quattro su draugais laisvalaikiu užsiima, pavyzdžiui, kopinėjimu uolomis ar knygų aptarimu. Ir šis paauglys nėra unikumas. Kaip parodė JAV mokslininkų tyrimai, vis daugiau dabartinių paauglių nukelia suaugusiųjų gyvenimo „įšventinimo ritualus“. Specialistai išanalizavo kasmetines, nuo 1976 iki 2016 metų vykdytas jaunųjų amerikiečių apklausas, kuriuose iš viso dalyvavo 8,4 mln 13 – 19 metų paauglių. Paaiškėjo, kad amerikiečių mokinių, kurie ragavo alkoholio, gyveno lytinį gyvenimą ar dirbo samdomą darbą, per 40 metų gerokai sumažėjo, o ryškiausiai ši tendencija pasireiškė pastarąjį dešimtmetį. Laikraštis Chicago Tribune išnagrinėjo tyrimą ir pabandė aptikti tokio dabartinių paauglių elgesio priežastis.

Be abejo, daugiau nei pusė jaunuolių vis dar gyvena „po senovei“, bet tai nebėra triuškinanti dauguma. Nuo 1976 iki 1979 metų į pasimatymus buvo ėję 86% vidurinės mokyklos mokinių, o nuo 2010 iki 2015 – tik 63%. Per tą patį laiką paauglių, kada nors dirbusių apmokamą darbą, procentas sumažėjo nuo 76% iki 55%. Įspūdingai sumažėjo ir ragavusiųjų alkoholį dalis, – nuo 93% iki 67%. Tokie pokyčiai įvyko, nepriklausomai nuo rasinių, geografinių ir socioekonominių faktorių, kas rodo globalią tendenciją.

„Daugelis žmonių šiuos skaičius aiškina tuo, kad dabartiniai paaugliai atsakingesni, arba atvirkščiai – tingesni, arba tiesiog tapo nuobodylomis. Tačiau jie nepastebi tendencijos“, – mano, tyrimo vadovas, psichologė Jean Twenge. Jos nuomone, dabartiniams vaikams „suaugusiųjų“ užsiėmimai neįdomūs todėl, ⁠kad supanti aplinka nebeįpareigoja juos tai daryti.

Remiantis dabar visuotinai priimta evoliucinės psichologijos teorija, kiekvieno žmogaus „gyvenimo strategijos“ lėtėjimą ar greitėjimą lemia aplinka. Jeigu „rūsti ir nenuspėjama“ aplinka vystymąsi spartina, tai turtingesnė ir saugi aplinka veikia priešingai.

Prieš šimtą metų, kai gyvenimo trukmė buvo mažesnė, o aukštasis išsilavinimas nebuvo taip paplitęs, pagrindinis tikslas buvo išgyvenimas, o ne smuiko pamokos, sulaukus penkių. „Anksčiau bandėme kuo greičiau susilaukti kaip įmanoma daugiau vaikų ir tikėjomės, kad jie darys tą patį. Visą laiką laukėme nelaimių ir išteklių stygiaus“, – paaiškina Twenge.

Esant tokiam „paspartintam“ modeliui, berniukas paauglys daug anksčiau susimąsto apie santuoką, automobilio vairavimą ir mokamą darbą, nes tai atitinka laikmečio vertybes ir išteklių trūkumo sąlygas. Bet JAV juda link „lėtojo“ modelio, ir jau akivaizdžiai matomi socioekonominiai pokyčiai. „Netgi šeimose, kur tėvai nesimokė koledže, vaikų mažėja, ir mintis, kad jie turi būti visapusiškai gerai išauklėti, įsišaknijusi tėvų galvose“, – sako Twenge.

Psichologė pabrėžia, kad „suaugusiųjų veiklos“ atidėjimas niekaip negali būti susijęs su namų užduočių ar popamokinės veiklos gausa: dabar paaugliai pamokose praleidžia netgi mažiau laiko, nei dešimtajame dešimtmetyje, o būreliams skiriama tiek pat dėmesio. To nepaaiškina ir interneto ar išmaniųjų telefonų atsiradimas, nes tendencija išryškėjo anksčiau, nei šie įtaisai tapo plačiai prieinami.

Nors tyrimas neapėmė jaunesnių, nei 13 metų vaikų, Twenge įsitikinusi, kad siekis atidėti „suaugusiųjų reikalus“ randasi jau ankstyvoje jaunystėje. Savarankiškai vaikščiojančių į mokyklą ar žaidžiančių gatvėje be suaugusiųjų priežiūros vaikų mažėja. Pastaraisiais dešimtmečiais tėvai gerokai labiau juos varžo, ir prie to prisideda kai kuriose valstijose atsirandantys įstatymai, draudžiantys naktimis vaikams vaikščioti ar būti namuose naktimis be tėvų priežiūros. Beje, įstatymai paveikė ir alkoholio vartojimą: aštuntajame dešimtmetyje daugelyje valstijų alkoholis buvo parduodamas 18 metų sulaukusiems asmenims, dabar gi praktiškai visur nustatyta 21 metų amžiaus cenzas.

Pasak paauglių psichiatro Danielio J. Siegelio, labai logiška, kad paaugliai „rekonstruoja“ savo smegenis, adaptuodamiesi prie visuomenės, kuri nuo XIX amžiaus stipriai pasikeitė. „Šiuolaikinėje kultūroje, kur iš pradžių einama į vidurinę mokyklą, paskui į koledžą, paskui į magistrantūrą, paskui į stažuotę ir kai iki gyvenimo trečiojo dešimtmečio pabaigos už nieką iš tiesų nesi atsakingas, tavo smegenys į tai atitinkamai reaguoja“, – mano Siegelis.

Jis dar priduria, kad teigiamas ar neigiamas šio reiškinio vertinimas priklauso nuo delsimo pasinerti į „suaugusiųjų veiklą“ priežasčių. „Jei delsimas reikalingas tam, kad atsilaisvintų vieta kūrybiniams ieškojimams ir kad užsimegztų daugiau socialinių ir emocinių ryšių, tai gerai. Tačiau jeigu priežastis yra baimė, tada, aišku, tai jau problema“, – pabrėžia psichiatras.

Šiuolaikiniai paaugliai puikiai supranta, kad supantis pasaulis – dalykas rimtas ir neverta skubėti į jį pasinerti. Kodėl gi nelikus su draugais kuo ilgiau ir nesilaikius atokiau nuo kažko, kas sukelia tokias sunkias pasekmes, kaip nepageidaujamas nėštumas ar venerinės ligos? „Dabar paaugliai daug geriau suvokia galimas savo veiksmų pasekmes. Jie rūpinasi savo reputacija ir savo reziumė. Jiems nebūdingas ankstesnis beatodairiškumas, kai vaikas galėjo mesti mokyklą ir apie nieką negalvodamas, prisijungti prie pacifistinio judėjimo“, – paaiškina Stephanie Coontz, Šiuolaikinės šeimos problemų tyrimo tarybos direktorė.

Pasak jos, dabar, kai sukurti sėkmingą karjerą be mokslo koledže tapo gerokai sunkiau, jaunuoliai nebegali leisti sau tokio nerūpestingumo. Dabar paaugliai nerimauja dėl savo ateities ne menkiau, nei jų rūpestingi tėvai.

A. Gubenko
Republic redaktorius