Mokslo ir technologijų pasaulis

Mokslinės fantastikos filmai dažnai iškreipia mūsų realybės suvokimą – ypač kai kalba pasisuka apie kosmoso platybes. Juk patys nelabai galime patikrinti, ar tam tikri filmuose regimi dalykai yra įmanomi realybėje.

Kaip pavyzdį, paimkime asteroidų žiedą. Tikriausiai teko matyti ne vieną mokslinės fantastikos filmą, kuriame kas nors erdvėlaiviu mėgina perskristi asteroidų žiedą – didžiules akmens skeveldras, skraidančias kosmose. Filmuose asteroidų sugeba išvengti tik patys geriausi kosminio laivo pilotai, kurie vos ne vos sugeba išlaviruoti ir išlikti gyvi.

Dar daugiau adrenalino suteikia scenos, kai geriečius vaikosi blogiukai. Geriečiai šiaip ne taip sugeba išvengti susidūrimų su asteroidais, tačiau blogiukams sekasi prasčiau ir jie susiduria su vienu iš asteroidų.

Bet kaip yra iš tiesų?

Saulės sistemos asteroidų žiedas yra pakankamai nemažas ir plačiai išsidėstęs darinys. Jis išsidėstęs tarp Marso ir Jupiterio – prasideda nutolus 300 milijonų kilometrų nuo Saulės ir baigiasi už 500 milijonų kilometrų.

Pirmasis asteroidas – nykštukinė planeta Cerera – buvo atrasta 1801 metais. Jos skersmuo yra 950 kilometrų. Tačiau netrukus mokslininkai atrado daugiau smulkių objektų šiame regione. Jie suvokė, kad tai yra objektų žiedas, kuris sukasi aplink Saulę. Nuo to laiko mokslininkai asteroidų žiede atrado apie 500 milijonų objektų.

Vis dėlto, jeigu paimtume visus asteroidų žiede esančius objektus ir juos suklijuotume į vieną, gautume objektą, kurio masė tesiektų vos 4 procentus mūsų Mėnulio masės. Tad jeigu kas nors pasakys, kad tai yra kada nors gyvavusios planetos skeveldros, galite jam nurodyti šiuos faktus.

Asteroidų žiede esantys objektai yra gana nedideli – tik nedidelė dalis jų viršija 100 kilometrų skersmenį, o daugumos jų skersmuo siekia kelis ar kelis šimtus metrų. Tačiau bet kuris iš jų po susidūrimo rimtai pažeistų – o greičiausiai ir sunaikintų – kosminį laivą. Tad visa tai skamba pavojingai.

Laimei, asteroidų žiedas yra itin didelis regionas. Tad net ir turint omenyje, kad jame yra šimtai milijonų objektų, atstumai tarp jų yra šimtai ar net tūkstančiai kilometrų. Todėl jeigu NASA sugalvotų paleisti erdvėlaivį skristi per asteroidų žiedą, susidūrimo su bent vienu iš objektų tikimybė būtų itin maža. O jeigu ir kelyje netikėtai atsirastų koks nors asteroidas, erdvėlaivis galėtų nesunkiai ir laiku pakeisti savo skriejimo kryptį.

Iki pat šiol minėta Cerera nebuvo ištirta, tačiau neseniai NASA erdvėlaivis iš arti užfiksavo šio asteroido vaizdus – taip pat buvo aplankyta ir daugiau asteroidų, skriejančių šiame žiede.

Taigi mokslinės fantastikos filmai sukuria dramą toje vietoje, kur jos nėra – o mokslui telieka viską paneigti. Skriejant per asteroidų žiedą laviruoti tarp objektų tikrai nereikėtų, o, tiesą sakant, greičiausiai net nepavyktų prisiartinti prie šių objektų pakankamai arti – tiek, kad būtų galima juos atidžiau apžiūrėti.

Parengta pagal „Universe Today“.