Mokslo ir technologijų pasaulis

Pietų Afrikoje gimęs milijardierius ir inžinierius Elonas Muskas yra vienas didžiausių kosminių kelionių inovatorius, jo kompanija „SpaceX“ kuria energetiškai efektyvią ir žemų kaštų kosminę techniką. Kol kas atrodo visai tikėtina, kad jo raketos bus pirmosios, kurios nugabens žmogų į Marsą – ir padarys tai per kelis artimiausius dešimtmečius. Jei „SpaceX“ pavyks tokioje pionieriškoje misijoje, Elono vardas taps neatsiejamas nuo Marso pavadinimo.

Bet tai bus ne pirmas kartas, kai „Elonas“ ir „Marsas“ bus susieti loginiu ryšiu. Toli gražu ne pirmas kartas.

Wernheris von Braunas buvo Vokietijos aeronautikos inžinierius, atsakingas už vieno pažangiausių nacių ginklų – raketos V2, dar vadintos “keršto ginklu“, kūrimą. V2 tapo pirmąja tolimo nuotolio balistine raketa pasaulyje.

Ginklas buvo pradėtas naudoti 1944 pabaigoje – ir iki karo pabaigos Wermachtas buvo paleidęs daugiau nei 3000 V2 raketų, kurios lėmė apie 9000 žmonių mirtį. Beje, dar 12 000 karo belaisvių ir koncentracijų stovyklų kalinių žuvo šio ginklo gamybos metu.

Iš tiesų von Braunas buvo aistringas astronomas, susidomėjęs raketomis dar ankstyvame amžiuje. 1934-aisiais Berlyno universitete jis gavo aeronautikos inžinieriaus daktaro laipsnį. Jo baigiamasis darbas – kurio tema buvo „Skystu kuru varomos raketos konstrukciniai, teoretiniai ir eksperimentiniai sprendimai“ – buvo įslaptina kariuomenės, ir nebuvo išviešinta iki 1960-ųjų.

Po baigimo jis buvo iškart įdarbintas Vokietijos armijoje ir pradėjo kurti raketinius ginklus. Von Braunas buvo apgyvendintas karinių turimų bazėje, įkurtoje Peenemünde kaimelyje ant Baltijos jūros kranto. Ten jis ne tik kūrė skystu kuru varomas raketas, bet ir sukūrė viršgarsinę priešlėktuvinę „Wasserfall“ raketą – o galiausiai ir balistinę raketą A-4, kuri vėliau buvo pervardinta į V2 (Vergeltungswaffe 2).

1944-aisiais von Braunas buvo apkaltintas slapta bendradarbiaujantis su komunistais ir jį areštavo SS. Jo kaltė prieš režimą niekada nebuvo įrodyta, tad jis buvo paleistas lygtinai, ir toliau dirbo balistinių raketų kūrime – bet kartą jau patyręs nacistinio režimo priekabes, ėmė regzti planus pabėgimui į JAV. Galiausiai jam pavyko pabėgti į Austriją ir ten 1945-ųjų pavasarį pasiduoti JAV kariuomenei – praktiškai tuo pat metu, kai sovietų pajėgos priartėjo prie Peenemündes.

Von Braunas buvo tarp 1500 Vokietijos mokslininkų, kurie slapta buvo nugabenti į JAV. Kadangi jis buvo pirmaujantis mokslininkas, išreiškęs pasišlykštėjimą nacistiniu režimu ir baisia jo genocidine politika, von Brauną greitai nusamdė JAV kariuomenė – kurioje vokiečių inžinierius vėl užsiėmė balistinių raketų kūrimu.

Ir nors pirmąją gyvenimo pusę von Braunas praleido kurdamas ginklus, tikroji jo aistra buvo kosminės kelionės. Jis domėjosi raketinių variklių kūrimu, kurie galėtų būti panaudojami raketose, gabenančiose žmones į Mėnulį ar Marsą. Ir įgyvendinti savo svajonę jam pasisekė 1957-aisiais – bet prieš tai jis dar publikavo keletą teoretinių ir kūrybinių darbų, kuriuose teoretizavo kosminės stoties Žemės orbitoje sukūrimą ir Marso kolonizavimą.

Jo rašiniai apie kosminę stotį įkvėpė Stainley Kubricko filmo „2011: A Space Odyssey“ kosminės stoties dizainą. Von Brauno darbas „The Mars Project“, publikuotas 1952-aisiais, pasižymėjo tikru megalomaniškumu, bet kartu ir keistu pranašiškumu. Knyga pasakojo žmonių misijas į Marsą, o galutiniame rezultate – jo kolonizavimą ir autonomiškos valdžios įkūrimą ten.

Pasak von Brauno, misija turėjo susidėti iš 10 masyvių erdvėlaivių, kurie turėtų gabenti 70 marsonautų ir devynias jų mašinas. Vokietis pateikė tikslius misijos aeronautinių ir inžinerinių parametrų apskaičiavimus, ir, nors jo grandiozinis planas sudomino keletą turtingų žmonių, besidominčių kosminių tyrimais (tame tarpe ir Waltą Disney), bet dėl technologinių laikmečio limitų taip ir liko tik teoretiniu.

Pranašiškoji von Brauno darbo dalis kalba apie vadovybę Marse. Pavyzdžiui, von Braunas siūlo, kad kolonijos valdovai būtų vadinti ne prezidentais, o „Elonais“. „Dveji Parlamento rūmai priimdavo įstatymus, kuriuos administruodavo Elonas ir jo kabinetas. Aukštesnysis Parlamentas vadinosi Vyresniųjų Taryba, ir joje negalėjo būti daugiau nei 60 narių, kurių kiekvieną visam gyvenimui paskirdavo Elonas, o naujos pozicijos atsirasdavo tik kam nors mirus“, – rašoma von Brauno darbe.

Šeštajame dešimtmetyje siūlytas „Elono“ titulas neturėjo jokios išskirtinės reikšmės. Greičiausiai W.von Braunas jį pasirinko pagal hebrajišką Elono vardą, reiškiantį „ąžuolą“, kas simbolizavo didžias žinias ir išmintį. Dabar, kai pasaulis jau gerai žino Elono Musko vardą ir jo planus, žmonės domisi, ar tai tėra sutapimas.

Vis dėlto, tarp Wernherio von Brauno ir Elono Musko jokių sąsajų nėra. Von Braunas gimė 1912-aisiais, tuomet Vokietijos imperijai priklausiusiame Vižisko mieste (dabar – Lenkija), o mirė 1977-aisiais JAV. Tuo tarpu Elona Muskas 1971-aisiais gimė Pretorijos mieste Pietų Afrikos Respublikoje (ir beje, būdamas 12-os, pats išmoko programuoti). E. von Brauno tėvai buvo kilmingi vokiečiai, E.Musko tėvai – PAR elektromechanikos inžinierius, pilotas ir jūreivis bei Kanados modelis ir dietologė.

W. von Braunui taip niekada ir neteko realizuoti savo Marso planų, bet vis dėlto jis tapo JAV kosminių skrydžių pionieriumi. Jis buvo centrinė figūra kuriant raketą „Saturn V“, naudotą „Apollo“ misijose nuo 1968 iki 1972, ir nepaisant tamsios nacistinės praeities, jis prisimenamas kaip žmogus, kuris kosminėse kelionėse sukėlė revoliuciją ir padėjo žmonijai pasiekti Mėnulį.

Tuo tarpu Elonas Muskas juda panašia kryptimi, ir vasario mėnesio pradžioje išbandė daugkartinio naudojimo raketų sistemą „Falcon Heavy“, kurios keliamoji galią aplenkia tik jau minėtas W.von Brauno kūrinys „Saturn V“.