Mokslo ir technologijų pasaulis

Liepos 11-ąją Prancūzijoje parduota 150 metų senumo giljotina „su keliais įlenkimais ant ašmenų“, nors jos pardavimui nepritarė aukcionų priežiūros tarnyba.

Trijų metrų aukščio egzekucijos prietaisą, kuriuo Prancūzijos nusikaltėliams mirties bausmės būdavo vykdomos iki 1977 metų, už 8 008 eurus įsigijo prancūzų milijonierius – pramonininkas Christophe'as Fevrier.

Aukcionų namai „Drouot“ pabrėžė, kad ši giljotina yra kopija, niekada nenaudota nukirsdinimams, tačiau kadaise ji buvo eksponuojama Prancūzijos sostinėje įsikūrusiame kankinimų muziejuje.

Giljotinų pardavinėjimas yra vertinamas labai prieštaringai Prancūzijoje, kurioje mirties bausmė uždrausta tik 1981 metais.

Giljotinos, kartais prancūziškai vadinamos „Nacionaliniais skustuvais“ (Le Rasoir National), pirmiausia tapo „humaniška“ kartuvių alternatyva, nes daugelio nuteistųjų mirtis kilpoje būdavo ilga ir kankinama.

Šie įrenginiai ypač išpopuliarėjo po Prancūzijos rezoliucijos, kai 1793–1794 metais buvo giljotinuota 16 tūkst. žmonių.

Paskutinis Prancūzijoje giljotinuotas žmogus buvo tunisietis Hamida Djandoubi, nuteistas už jaunos moters nužudymą ir kankinimą. Mirties bausmė jam buvo įvykdyta Marselio kalėjime 1977 metais.

Tarp mitų ir tikrovės

1792 m. balandžio 25 d. Paryžiaus Grevo aikštėje (dabar – Rotušės) revoliucinei liaudžiai pirmą kartą pristatyta „senoji šliundra“. Būtent taip vėliau imtas vadinti pažangus mirties bausmės įrankis – mechaninė giljotina. Pravardės prasmė prancūziškai šelmiška ir nešvanki: „Daugelis ant jos gulėsi ir nė vieno ji neatstūmė!“

„Daktaras Josephas Ignace‘as Guillotinas išrado šį mirties bausmės įrankį, pelnytai pavadintą jo vardu. Likimas taip susiklostė, kad jis pats tapo giljotinos auka. Taip baigėsi šio „humanisto“ gyvenimas. Revoliucija ryja savo vaikus“ – galima lažintis, kad panaši tirada būtinai atsiras kiekviename pasakojime apie giljotinos vaidmenį Didžiosios Prancūzijos revoliucijos didžiojo teroro laikotarpiu.

Negalima teigti, kad viskas čia melas. Tai greičiau klasikinis atvejis iš serijos: „Girdėjau skambant, tik nežinau kur.“

Anatomijos ir medicinos garbės daktarą J. I. Guillotiną „surijo“ visiškai ne revoliucija, o banaliausia užleista šunvotė. Tai atsitiko, kai senoliui jau buvo 75 metai – 1814-aisiais.

Giljotinos pjūvis

Beje, kalbant apie daktarą, nuo žodžio „humanistas“ galima nubraukti kabutes. Jis iš tikrųjų buvo humanistas. Dalyvaudamas debatuose dėl ką tik susikūrusios Prancūzijos Respublikos Baudžiamojo kodekso, 1789 m. spalio 10 d. jis prastūmė keletą pataisų, kurios iš tiesų palengvino į teisėsaugos girnas patekusių žmonių dalią. Pavyzdžiui, buvo įvesta nusikaltėlio šeimos apsaugos sistema – nei jo žmona, nei vaikai, nei tėvai neturėjo būti persekiojami, kaip būdavo anksčiau.

Kad ir kaip būtų keista, bet pirmąjį giljotinos panaudojimą tam tikra prasme galima pavadinti humanišku. Tą dieną – 1792 m. balandžio 25-ąją – mirties bausme baudė plėšiką ir žudiką Nicolasą Jacques‘ą Pelletier. Jį sugavo ir nuteisė 1791 m. rudenį. Skyrė mirties bausmę. Nuosprendį turėjo įvykdyti 1791 m. gruodžio 31-ąją.

Nepavyko. Pagal naująjį įstatymą mirties bausmę reikėjo vykdyti tik giljotina. O prietaisas dar nebuvo baigtas. Jį neskubėdami gamino ir tobulino Strasbūre, bandydami su šiaudų maišais, avimis ir žmonių lavonais. Neskubėjo dėl paprastos priežasties – naujovei buvo skirtas nemenkas biudžetas: 5 tūkst. livrų iš pradžių ir dar trys po to. Biudžetą grobstė ilgai ir mielai, nes aparato su visais aksesuarais kaina neviršijo 40 livrų. Taigi pirmoji giljotina paradoksiškai pratęsė gyvenimą.

Nubaustasis mirties bausme gavo papildomai beveik keturis mėnesius, o giljotinos gamintojai – solidų „atmilžį“. Ir viena, ir kita – gana humaniška.

Karalius šaltkalvis

Ar galvos nukirtimo mašina nusipelnė daktaro Guillotino vardo – taip pat ginčytinas klausimas. Tai, kad jis jos neišrado ir nepagamino, patvirtinta dokumentiškai. Prie to prisidėjo kiti asmenys – daktaras Antoine‘as Louis ir mechanikas Thomas Schmidtas.

Įdomiausia, kad net jie negali būti laikomi išradėjais. Panašūs mechanizmai žinomi mažiausiai nuo XIII amžiaus. Pirmenybė tenka Anglijai ir galbūt Airijai. Būtent ten maždaug nuo 1066-ųjų ir visiškai tiksliai nuo 1280-ųjų buvo naudojamos „Halifakso kartuvės“ – įrenginys, panašus į giljotiną tiek, kad šiuos prietaisus sunku atskirti.

Bet nėra dūmų be ugnies. Kai kalbama, kad „įrenginį išbandė išradėjai“, nemeluojama. Tam tikra prasme taip ir yra.

Prancūzijos monarchas Liudvikas XVI galėtų būti vadinamas karaliumi šaltkalviu. Štai kaip apie jį, visiškai jauną, atsiliepė austrų diplomatas Florimond‘as Claude‘as von Mercy-Argenteau: „Niekas nepajėgus atpratinti šio jaunojo princo nuo polinkio prie įvairiausių kalvystės, šaltkalvystės ir panašių darbų. Jis visą laiką ką nors meistrauja savo apartamentuose, daro spynas, raktus ir panašiai.“

Būtent Liudvikas XVI, jau nuverstas nuo sosto, susidomėjo giljotina ir pasiūlė keletą patobulinimų. Pavyzdžiui, įstrižus peilio ašmenis ir patogesnį fiksatorių. Į jo pastabas atsižvelgta – po metų karalius žengė ant ešefoto ir neteko galvos savo modernizuota giljotina.

Tapo populiariausiu šou

Dažnai kartojamas dar vienas mitas. Girdi, naujasis mirties būdas žmonėms nepatiko – nei ketvirčiuojamųjų šauksmų, nei deginamųjų aimanų, nei kariamųjų kriokimo. Nuobodu ir neįdomu.

Tai tiesa, bet tik dėl vieno atvejo – pirmojo. Netrukus giljotinavimas taps populiariausiu ir moderniausiu šou. O giljotina virs vos ne kulto objektu.

Tai buvo savotiška psichologinė apsauga nuo Didžiojo teroro siaubo, kai ant „senosios šliundros“ galėjo atsidurti kiekvienas. Tautą apėmė išganinga juodojo humoro banga.

Pamažu gedulingi pokštai peraugo į rimtesnius veikalus. Jau 1793 metais giljotina tapo pagrindiniu gatvės teatrų komedijų personažu – aplink ją sukosi visas veiksmas. Pačios bausmės irgi pakito – pasmerktieji myriop žodžiavosi su budeliais ir publika, skelbė politinius manifestus.

Įsisuko ir amatininkai. Iš pradžių į rinką išmetė miniatiūrines giljotinas – laikrodžių grandinėlių pakabukus. Vėliau giljotinų atsirado ant stalų turtinguose namuose – vaizduodami panieką mirčiai, jomis pjaustė duoną ir daržoves.

O kai ateidavo deserto laikas, apskritai prasidėdavo kai kas makabriška – būdavo įnešamos politikų išvaizdos marcipaninės lėlytės. Svečiai pagal savo simpatijas ar antipatijas išsirinkdavo lėlytę ir savo rankomis ją giljotinuodavo.

Lėlytės nebuvo paprastos – įdarytos ryškiai raudonu skystu uogų įdaru. Skystis ištekėdavo iš begalvės figūros ir jį reikėjo išgerti. Galvą svečiai išsinešdavo kaip trofėją – taip skaičiuodavo savo vizitus.

Į kovą dėl pirkėjų piniginių įsitraukė ir žaislų meistrai. Pusmetrio aukščio veikiančių giljotinų modeliai išpopuliarėjo tarp prancūzų vaikų. Jomis bausdavo molinius žmogeliukus arba senas skudurines lėles.

Įdomu, kad kai kurie su giljotina susiję pašmaikštavimai pergyveno savo laiką ir paplito po visą pasaulį. Visiems žinoma „juokinga frazė“ „geriausias vaistas nuo galvos skausmo – giljotina“ buvo ištarta Paryžiuje būtent tais laikais.