Mokslo ir technologijų pasaulis

Žmonių, gyvenančių Europoje, Rusijoje ir Japonijoje, išmatose rasta mažyčių plastiko dalelių, sakoma studijoje, pirmąkart parodžiusioje, kad šios sintetinės sunkiai yrančios medžiagos tapo plačiai paplitusia žmonių mitybos grandinės dalimi.

Mažo masto bandomąjį tyrimą atlikę mokslininkai nustatė, kad visų aštuonių projekte dalyvavusių savanorių žarnyne buvo kelių rūšių plastiko – vidutiniškai po 20 mikrodalelių 10 gramų išmatų, sakoma pranešime, paskelbtame per Vienoje vykstantį gastroenterologijos kongresą.

Mokslininkai kelia prielaidą, kad šių dalelių, kurių dydis – nuo 50 iki 500 mikronų, į žmonių organizmą galėjo patekti valgant jūrų gėrybes, taip pat netyčia nurijus maisto pakuočių ar plastikinių butelių dalelių arba su dulkėmis.

Žmogaus plaukai būna apytikriai 50–100 mikronų storio.

„Savo laboratorijoje sugebėjome aptikti devynių rūšių plastiko“, – sakė Austrijos federalinės aplinkos agentūros tyrėja Bettina Liebmann, analizavusi šiuos mėginius.

Dažniausiai žmonių išmatose buvo randama polipropoleno (PP), iš kurio gaminami plastikinių butelių kamšteliai, virvelės ir pakavimo juostos, taip pat polietileno tereftalato (PET), naudojamas gaminti gėrimų butelius ir plėvelę, taip pat tekstilės pluoštą.

Kartu su polistirenu, kurio esama plastikiniuose induose ir šaldytuvuose, taip pat polietilenu (plačiai naudojamu plastikiniams maišeliams gaminti) šios medžiagos sudaro daugiau kaip 95 proc. aptiktų dalelių.

„Nesugebėjome nustatyti patikimo ryšio tarp mitybos pobūdžio ir mikroplastiko patekimo į organizmą masto“, – sakė studijos pagrindinis autorius Philippas Schwablis, dirbantis Vienos medicinos universitete.

Anksčiau tiriant gyvūnus daugiausiai plastiko mikrodalelių būdavo randama skrandyje ir žarnose. Šių medžiagų taip pat aptikta kraujyje, limfoje ir kepenyse.

„Esama pirminių požymių, kad mikroplastikas gali pažeisti virškinamąjį traktą skatindamas uždegimines reakcijas arba absorbuodamas žalingas medžiagas, – aiškino Ph. Schwablis. – Reikalingos tolesnės studijos, kad būtų įvertintas potencialus mikroplastiko pavojus žmonėms.“

Ph. Schwablis nurodė, kad šiame tyrime dalyvavo 33–65 metų asmenys – penkios moterys ir trys vyrai – gyvenantys Suomijoje, Nyderlanduose, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Japonijoje ir Austrijoje.

Kiekvienas savanoris savaitę fiksuodavo dienoraštyje, ką valgydavo, taip pat pateikė po išmatų mėginį.

Visi iš jų valgydavo plastikinėse pakuotėse laikytų maisto produktų ir gerdavo gėrimus iš plastikinių. Šeši tiriamieji valgė žuvies ir jūros gėrybių. Vegetarų tarp šių žmonių nebuvo.

Poveikis sveikatai – nežinomas

Su šia studija nesusiję mokslininkai sakė, kad naujojo tyrimo mastas pernelyg mažas, kad būtų galima padaryti kokių nors tvirtų išvadų, ypač dėl poveikio sveikatai.

„Visiškai nesu nustebintas ar pernelyg sunerimęs dėl šių rezultatų“, – sakė Britanijos Jorko universitete dirbantis aplinkos mokslų profesorius Alistairis Boxallas.

„Mikroplastiko yra rasta vandentiekio vandenyje, buteliuose išpilstytame vandenyje, žuvų ir moliuskų audiniuose, netgi aluje, – pažymėjo jis. – Taigi, neišvengiama, kad bent dalis šių dalykų patenka į mūsų plaučius ir virškinimo sistemą.“

Pasak A.Boxallo, reikia atlikti daug daugiau tyrimų, kad būtų nustatyta žarnyne aptinkamo plastiko kilmė, o juo labiau – ar jo poveikis yra žalingas.

Londone įsikūrusio Karaliaus koledžo tyrėjai Stephanie Wright atrodo, kad svarbiausia būtų išsiaiškinti, ar plastiko dalelės kaupiasi žmogaus kūne.

„Nežinoma, ar praryjamo plastiko koncentracija yra didesnė negu pašalinamo dėl dalelių, prasiskverbiančių per žarnų sieneles“, – sakė ji.

„Nėra jokių paskelbtų įrodymų, koks galėtų būti poveikis sveikatai“, – pridūrė mokslininkė.

Pasaulyje plastiko gamyba sparčiai plečiasi. Šiuo metu tokių medžiagų per metus pagaminama daugiau kaip 400 mln. tonų.

Apskaičiuota, kad 2–5 proc. pagaminamo plastiko pakliūva į pasaulio vandenynus, kur didžioji dalis šių medžiagų subyra į mažytes daleles, bet nėra galutinai suskaidomos ir gali išlikti šimtmečius.