Mokslo ir technologijų pasaulis

Šiemet Filipinuose buvo rasti akmeniniai įrankiai, kurie buvo pagaminti prieš 700 000 metų. Tačiau įdomiausia yra tai, kad pirmieji Homo sapiens į Filipinus atsikėlė prieš 600 000 metų. Tad kas pagamino šiuos akmeninius įrankius?

Minėti akmeniniai įrankiai buvo palikti prie užtvankos Luzono saloje, šalia išmėsinėto raganosio. Akivaizdu, kad kažkas norėjo mėsos - du raganosio galūnių kaulai yra tiesiog suknežinti. Ant gyvūno šonkaulių ir kulkšnies matyti įbrėžimai - o tai rodo, kad kažkas norėjo atskirti mėsą nuo skeleto. Tačiau visa tai nėra labai svarbu. Svarbiausia yra tai, kad minėtam skeletui yra nuo 631 000 iki 777 000 metų, (mokslininkai spėja, kad realiausia, jog skeleto amžius 709 000 metai).

Tai reiškia, kad viskas įvyko dar prieš atsirandant mūsų rūšiai – homo sapiens. Kitas anksčiausias įrodymas apie žmonių egzistavimą Filipinuose buvo Luzono Callao urve rastas 67 000 metų senumo pėdikaulis. Tyrimo autorius archeologas Thomas Ingicco iš Prancūzijos Natūraliosios istorijos nacionalinio muziejaus sako, kad buvo labai netikėta rasti tokias senas žmonių Filipinuose užuominas.

Šis atradimas mokslo bendruomenėje gali sukelti sujudimą - mat nesitikėta, kad žmonės Filipinuose apsigyveno taip seniai. Paleoantropologas Michaelas Petraglia iš Maxo Plancko instituto sako, kad tai yra gana įspūdinga. Mat būta teiginių apie žmonių itin ankstyvą atsikėlimą į Filipinus, tačiau iki šiol nebuvo teiginius patvirtinančių įrodymų.

Kai kurios pietų Ramiojo vandenyno salos yra atvirame vandenyne, todėl buvo manoma, kad senovės žmonės negalėjo jų pasiekti, kol neišmoko buriuoti. Tačiau 2004 metais mokslininkai pristatė homo floresiensis, kurie gyveno atskirtoje Flories saloje šimtus tūkstančių metų. 2016 metais mokslininkai taip pat atrado akmeninius įrankius Sulawesi saloje, esančioje į šiaurę nuo Flores salos. Sulawesi saloje rastų įrankių amžius – 118 000 metų, nors atanomiškai modernūs žmonės šioje saloje apsigyveno 60 000 metų vėliau.

Tai kurie sukūrė įrankius?

Paleoantropologas Adamas Brummas iš Griffitto universiteto sako, kad tampa aišku, jog senovės žmonės vis dėlto sugebėjo nuplaukti didžiulius atstumus jūromis ir vandenynais. T. Ingicco ir olandų biologas Johnas de Vosas apsilankė Kalingoje – šiaurinėje Luzano salos gyvenvietėje, kurioje dažnai randami senoviniai kaulai. Mokslininkai gyvūnų kaulus ir akmeninius įrankius šioje gyvenvietėje buvo atradę dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, tačiau tąkart nepavyko nustatyti jų amžiaus.

2014 metais mokslininkų komanda Kalingoje iškasė poros metrų pločio duobę ir iškart rado kaulų, priklausiusių jau išnykusiam raganosiui. Greitai jie iškasė visą raganosio skeletą, taip pat įrankius, kuriuos paliko gyvūno skerdikai. Kad išmatuotų gyvenvietės amžių, mokslininkai ištyrė nuosėdas bei raganosio dantis – išmatavo natūralią urano sudėtį dantyse, mat uranas ilgainiui suyra ir virsta toriu.

Purve šalia raganosios griaučių jie taip pat rado išsilydžiusio stiklo gabaliuką, kuris išsilydė po susidūrimo su asteroidu prieš maždaug 781 000 metų. Į galimų istorinių įrankių gamintojų sąrašą papuola denisoviečiai – senovėje gyvenusi žmonių gentis, žinoma iš jų DNR ir Sibire rastų fosilijų. Tačiau pagrindinis pretendentas – Homo erectus, kadangi jis neabejotinai buvo priėjęs pietų Aziją. Štai Indonezijos Javos saloje rastos Homo erectus fosilijos, kurių amžius – 700 000 metų.

T. Ingicco mano, kad Luzone rasti raganosios skerdikai gali būti Homo floresiensis, kurie galėjo kilti iš Homo erectus, kurie atsidūrė Flores saloje. Ilgainiui Homo erectus efektyviai evoliucionavo saloje, kurioje nėra jokių grobuonių – dėl ko sumažėjo jų ūgis.

2010 metais mokslininkų komanda, kuriai vadovavo Filipinų Dilimano universiteto archeologas Armandas Mijares, surado jau minėtą Callao urvo pėdikaulį, kurio išmatavimai yra panašūs tiek į šiuolaikinių žmonių, tiek į Homus floresiensis. Galbūt jis kilo iš atsiskyrusios Homus erectus grupės ir atvyko į Luzoną prieš šimtus tūkstančius metų.

Pateko atsitiktinai?

Kad ir kas jie bebuvo, priešistorinių įrankių gamintojai galimai pasirinko vieną iš dviejų migracijos kelių – iš Borneo į Palavaną (vakarų į rytus) arba kelią iš Kinijos į Taivaną (iš šiaurės į pietus). Tačiau kaip šie žmonės perplaukė vandenyną, nežino niekas. Galima manyti, kad šie žmonės galbūt susirentė paprasčiausius plaustus.

Po 2010 metų Callao urvo pėdikaulio atradimas kai kuriuos ekspertus privertė manyti, kad tai galėjo būti pirmieji jūrininkai. Tačiau ši mintis nėra niekuo pagrįsta, mat raganosiai ir drambliai į Luzoną tikrai negalėjo patekti laivais ar plaustais. Galbūt dideli gyvūnai ir raganosio skerdikų protėviai į salą pateko atsitiktinai – juos galėjo nunešti plūduriuojančio purvo ar augalų sankaupos, kurias atplėšė galingos audros. Vietiniai cunamiai taip pat galėjo išplauti į jūrą Homus erectus, o šie, įsikibę į nuolaužas, galėjo nuplaukti iki pat salų.

Taip pat nėra žinoma, kas nutiko, kai akis į akį susidūrė šie istoriniai protėviai iš Luzono ir modernesnių laikų žmonės. Šie ir dar daugiau klausimų lieka neatsakyti – tačiau mokslininkai sako, kad tyrinėjimai Luzono bei kitose pietų Ramiojo vandenyno salose tik prasideda.