Mokslo ir technologijų pasaulis

Tikriausiai manote, kad tai kvailas klausimas – juk banginiai gyvena vandenyje ir jiems plaukiojimas yra tiesiog įaugęs į kraują, tad kaip šie sutvėrimai gali nuskęsti? Vis dėlto ne viskas taip paprasta.

Priešingai nei žuvys ar kiti jūros gyvūnai, banginiai yra žinduoliai. Tai reiškia, kad vietoje žiaunų jie turi plaučius, o kadangi turi plaučius, jie privalo išnirti į vandens paviršių tam, kad įkvėptų oro. Priešingu atveju jie neišgyventų.

Kita vertus, žuvys ir amfibijos gimsta su žiaunomis, kurios leidžia deguonį išgauti tiesiai iš vandens. Šis skirtumas ir lemia, kaip kvėpuoja žuvys, amfibijos ir jūros žinduoliai.

Tiesą sakant, kaip banginiui įmanoma nuskęsti po vandeniu, taip žuviai įmanoma uždusti sausumoje – kadangi žiaunos nėra sutvertos kvėpuoti oru virš vandens paviršiaus. Žinoma, yra ir išimčių – kai kurios amfibijos geba išgyventi tiek po vandeniu, tiek virš vandens.

Kai banginis paneria po vandeniu, jis sulaiko orą lygiai taip pat, kaip ir žmogus ar kitas žinduolis. Kadangi banginiai vandenyje gyvena jau milijonus metų, jie pritaikė plaučius bei kitus gyvybiškai svarbius organus efektyviau naudoti po vandeniu.

Užfiksuota, kad kai kurios banginių rūšys vienu įkvėpimu po vandeniu sugeba išbūti net iki 90 minučių. Kiek laiko banginis gali išbūti po vandeniu neįkvėpęs, priklauso nuo banginio rūšies – kai kurie be oro sugeba išbūti tik po 5-15 minučių.

Kai kurie banginiai geba panirti net į 1 kilometro gylį, o kiti – vos į 300 metrų ar mažesnį gylį. Kai kurie jūrų žinduoliai – tokie kaip amazoniniai delfinai – gyvena vandens telkiniuose, kurių gylis siekia viso labo kelis šimtus metrų ar mažiau.

Dar vienas įdomus dalykas – priešingai nei sausumos gyvūnai, banginiai kvėpuoja ne per nasrus ar nosį, o per galvos viršutinėje dalyje esančią nedidelę ertmę. Kai matote iš šios ertmės trykštantį vandens fontaną, tai yra akivaizdus ženklas, kad banginis tuo metu iškvepia orą. Tiesą sakant, vanduo purškiamas į viršų dėl to, kad banginį supa vanduo – o ne dėl to, kad jo organizme būtų vandens. Paprasčiausiai didžiulė iškvepimo jėga pakelia į orą ir vandens purslus.

Kai banginis vėl paneria po vandeniu, raumenys, esantys aplink jo kvėpavimo angą susitraukia – kad banginiui nereikėtų jaudintis dėl to, kad į kvėpavimo takus pateks vandens. Mat priešingu atveju jis gali nuskęsti.

Tiesą pasakius, žinoma atvejų, kai banginiai įstrigdavo giliuose vandenyse – ir nuskęsdavo.

Manoma, kad banginio kvėpavimo ertmė yra ant jo galvos dėl evoliucinės adaptacijos – kad kvėpavimas būtų efektyvesnis ir reikalautų mažiau pastangų. Per daugelį metų banginio šnervės pasislinko nuo jų kaktos ir atsidūrė ant viršugalvio, o stemplė ir kvėpavimo oro takas tapo atskirti, kad medžioti ir kvėpuoti būtų lengviau. Taip yra dėl to, kad banginiui medžiojant ir po vandeniu ryjant maistą, į kvėpavimo takus nepatektų vandens.

Be to, banginiai sugeba iš oro gauti daugiau deguonies, nei kiti sausumos žinduoliai – o tai padeda jų plaučius ir kraujotakos sistemą užpildyti švaresniu ir kokybiškesniu deguonimi. Tai savo ruožtu padeda ilgiau išbūti po vandeniu neįkvėpus oro.

Banginiai visada žino, kad jiems reikia deguonies – net ir ilsėdamiesi. Tyrimai parodė, kad kai delfinai ilsisi, pusė jų smegenų išlieka sąmoningomis tam atvejui, kad delfinas galėtų įkvėpti oro ar pabėgti nuo grobuonies. Tą pačią sistemą naudoja ir banginiai.

Kaip žinia, banginiai turi pakankamai daug panašumų su kitais žinduoliais – jie turi plaučius, yra šiltakraujai, kaupia riebalus šilumai, turi plaukelius, gimdo ir gamina pieną.