Mokslo ir technologijų pasaulis

Kiekvienam, įveikusiam Everestą, tai – žygdarbis, apie kurį pasakojama su pasididžiavimu. Aplinkiniai tokiam žmogui neišvengiamai pajaučia pagarbą. O tuo tarpu yra žmonių, kurie „didvyrių šešėlyje“ neša ant pečių jų mantą ir į viršūnę kopia todėl, nes toks jų darbas. Tai – šerpai. Kami Rita Sherpa į Everestą užkopė jau 22 kartus, ir apie jo neįprastą kasdienybę su šerpu kalbėjosi portalas „Snob“.

– Iš pradžių nesiekiau ką aplenkti ar pasiekti pasaulio rekordą. Yra šerpų, įkopusių į Everestą 21 kartą ir štai tada, kai užkopimų skaičius susilygino, kilo sportinis azartas. Kai pernai į Everestą pakilau 22-rą kartą, buvau išties laimingas. Visi ankstesni kopimai į šį kalną man kėlė mažai emocijų.

ↄ. – Netgi pats pirmasis? Atsimenate jį?

– Žinoma. Tai nutiko prieš 25 metus. Man tada sukako 24 metai. Užkopti į Everestą pasiūlė vyresnis brolis Lackpa Rita Sherpa. Jis tada jau keletą metų dirbo vedliu ir nešiku. Ir mane įtaisė. Iš pradžių buvau virėju bazinėje Everesto stovykloje 5364 metrų aukštyje, o jau kitais metai drauge su broliu lydėjau amerikiečių alpinistų grupę iki pačios viršūnės. Ir nuo tada praktiškai kiekvieną pavasarį kopiu į Everestą.

ↄ. – Kodėl tai darote?

– Tai mano darbas. Aš juk nieko kito gerai nė nesugebu. Porterio (nešiko – red.) darbas mūsuose — vienintelis būdas užsidirbti. Mano šeimoje buvo daug šerpų-padėjėjų: lydėjo grupes, nešė įrangą, tvirtino virves, kūrė stovyklas, gamino maistą. Tėvas buvo vienu iš pirmųjų profesionalių gidų, šeštajame dešimtmetyje organizavusių ekspedicijas iki bazinės stovyklos. Brolis užkopė į viršūnę 17 kartų. Šis darbas maitina šeimą. Tačiau jis labai pavojingas.

ↄ. – Koks buvo pats sudėtingiausias kopimas?

– Prieš devynis metus kopimo metu staiga pasikeitė oras. Tokiame aukštyje judėti galima tik su deguonies balionais. Sunkus kiekvienas žingsnis — o ant pečių nešame iki 20 kilogramų. Prasidėjo sniego pūga. Temperatūra nukrito iki -40. Netgi šerpams tai buvo nelengvas išbandymas. Daugelis smarkiai nušalo. Laimei, niekas nežuvo.

ↄ. – Kaip įprastai rengiatės kopimui? Yra ypatingi ritualai?

– Likus mėnesiui iki kopimo, kasdien meldžiuosi: ryte ir vakare. Kildami į bazinę stovyklą, šerpai tradiciškai apsilanko 3800 metrų aukštyje stovinčiame Tengboche budistų vienuolyne. O jau stovykloje kiekvieną ekspedicijos dalyvį palaimina lama.

ↄ. – Ką jaučiate, atsidūręs and dangaus kaktos?

– Jaučiuosi laimingas. Tik visai ne dėl to, kad užkopiau aukščiau už kitus — būtent tai man kaip tik nesvarbu. Džiaugiuosi dėl žmonių, kuriuos atvedžiau į Everestą. Džiaugiuosi, kad viskas pavyko ir jie galėjo pamatyti svarbiausią savo gyvenimo viršūnę. Visgi jie tam išleido labai daug pinigų.

ↄ. – Kiek?

– Užkopimas į Everestą kainuoja apie 60–70 tūkstančių dolerių. Į šią sumą įskaičiuotas kopimo leidimas, gyvenimas bazinėje stovykloje, šepų pagalba, kelio į viršūnę parengimas. Padedantys šerpai už savo darbą gauna 5–6 tūkstančius dolerių, o patyrę — 10–11 tūkstančių dolerių. Mano paslaugos kainuoja 20 tūkstančių dolerių.

ↄ. – Kiek vidutiniškai trunka kopimas?

– Kilimas į Everestą trunka apie porą mėnesių. Kovo pabaigoje — balandžio pradžioje nueiname kelią iki bazinės stovyklos, pakylame nuo 2700 iki 5360 metrų, pamažu aklimatizuodamiesi. Šio maršruto ilgis – 50 kilometrų, ir jį įveikiame per dešimt dienų. Bazinėje stovykloje vyksta mokymai, o paskui pradedame kopimo treniruotę: pakylame iš bazinės į pirmąją stovyklą (6100 metrų), paskui nusileidžiame. Paskui pakylame į pirmą ir antrą stovyklą (6400 metrų), vėl nusileidžiame į bazinę. Ir taip iki ketvirtosios, paskutinės, stovyklos (8000 metrų). Paskui grupė bazinėje stovykloje laukia kopimui į viršūnę tinkamų orų lango, kuris įprastai įvyksta gegužės gale. Sudėtingiausias maršruto etapas — paskutinis. Jis trunks 16–17 valandų.

ↄ. – Kada suprantate, ar žmogus sugebės užkopti į viršūnę?

ↄ. – Ką manote apie žmones, norinčius įkopti į Everestą?

– Daugelis į kalnus eina vardan pasiekimų. Kad padėtų varnelę ir nufotografuotų. Galiu juos suprasti. Man neaišku kita — kai sako, kad nugalėjo Everestą patys. Juk be šerpų to niekas nepadarytų. Mes nešame balionus, įrangą, maistą, statome palapines, praminame takus. Tai didelis darbas. Deja, jis lieka šešėlyje.

ↄ. – Jūsų vaikai nori sekti jūsų pėdomis?

– Turiu sūnų ir dukrą. Nenoriu jiems tokios lemties. Tai – fiziškai sunkus darbas. Jis labai pavojingas. Noriu, kad jie gautų tai, ko pats negavau – gerą išsilavinimą.

ↄ. – Kada planuojate palikti Everestą kitiems?

– Man jau 49 metai, ir jau įkopiau į visus svarbiausius aštuoniatūkstininkus. Tarp jų — antras pagal aukštį pasaulio kalnas, Čogoris (K2) (8614 metrų). Jis yra Pakistane ir laikomas vienu iš sudėtingiausių. Buvau ir Lotsė viršūnėje (8516 metrų), aštuonis kartus užkopiau į Čo Oju (8201 metras) ir dukart į Manaslu (8156 metrai). Štai, įkopsiu į Everestą dar tris kartus, ir eisiu į pensiją.