Mokslo ir technologijų pasaulis

Visata yra tokia neįsivaizduojamai didelė, kad net nekyla abejonių, jog joje yra vietos nesuskaičiuojamam kiekiui potencialiai gyvenamų planetų. Tai kur visi tie ateiviai?

Atsakymo į šį klausimą pagrindas yra Fermi paradoksas – žadą atimanti mokslinė anomalija, paaiškinanti, kodėl, nepaisant to, jog vien Paukščių take yra milijardai žvaigždžių (o kitų galaktikų jau net skaičiuoti neverta), mes iki šiol neužfiksavome jokių pažangios nežemiškos civilizacijos pėdsakų.

O klausimas yra netgi labai vertas dėmesio. Tą įrodė ir ne viena karta mokslininkų bei mąstytojų, kurie atsakymo ieškojo ne vieną dešimtmetį, nuo pat Fermi paradokso suformulavimo.

Kai kurie mokslininkų tikina, kad ateiviai „žiemoja“ arba kad kokia nors paslaptinga aplinkybė neleidžia jiems evoliucionuoti. Arba gali būti, kad jie apie mus jau žino, bet nenori su mumis turėti nieko bendro.

Praėjusiais metais Rusijos Nacionalinio elektronikos technologijų tyrimų instituto fizikas-teoretikas Aleksandras Beriozinas pasiūlė savo paaiškinimą, kodėl mes, bent jau kaip dabar atrodo, esame vieni Visatoje. Fermi paradoksui jis pasiūlė „pirmas startavęs finišuoja paskutinis“ paaiškinimą.

Kaip savo publikavimui parengtame darbe rašo fizikas, paradoksas turi „trivialų sprendimą, nereikalaujantį jokių kontroversiškų prielaidų“.

Tačiau šį sprendimą „gali būti sunku priimti, nes jis prognozuoja, kad mūsų pačių civilizacijos ateitis yra blogesnė nei išnykimas“.

A.Beriozino vertinimu, kai kurių Fermi paradokso sprendimų pasiūlymai yra klaidingi dėl to, kad jų autoriai nežemišką gyvybę apibrėžia pernelyg siaurai.

„Specifinė civilizacijos, pasiekusios tarpžvaigždinį lygį, prigimtis nėra svarbi. Tai gali būti biologiniai organizmai, kaip ir mes, gali būti neklusnus dirbtinis intelektas, sukilęs prieš savo kūrėjus, o gali būti pasiskirstę planetos masto protai, panašūs į tuos, kuriuos knygoje „Soliaris“ aprašė Stanislavas Lemas“, – aiškina Rusijos mokslininkas.

Žinoma, net esant tokiam plačiam gyvybės apibrėžimo spektrui, mes nė vieno iš variantų kosmose nematome. Tačiau, siekiant išspręsti Fermi paradoksą,

A.Beriozino teigimu, kalbant apie nežemiškos gyvybės apibrėžimą mums turėtų rūpėti tik vienas parametras – fizinė riba, iki kurios galime stebėti jos egzistavimą.

„Vienintelis kintamasis, kurį galime objektyviai išmatuoti, yra tikimybė, kad gyvybė bus pastebima iš kosmoso per tam tikrą atstumą nuo Žemės. Kad būtų paprasčiau, pavadinkime ją „parametru A“, – aiškina A.Beriozinas.

Jeigu nežemiška civilizacija dėl kokių nors priežasčių nepasiekia parametro A – pavyzdžiui, neišvysto tarpžvaigždinių kelionių, kosminės komunikacijos ar kitokių pastebimų technologijų – ji vis vien gali egzistuoti, tačiau spręsti paradoksą mums tai nepadėtų.

O A.Beriozino siūlomas „pirmas startavęs finišuoja paskutinis“ paaiškinimas yra ganėtinai niūrus.

„Kas, jeigu pirmoji gyvybės forma, pasiekusi tarpžvaigždinių kelionių gebėjimą, neišvengiamai sunaikina bet kokią konkurenciją savo plėtrai?“ – kelia hipotezę teoretikas.

Jis aiškina, jog tai nereiškia, kad smarkiai išsivysčiusi nežemiška civilizacija sąmoningai išnaikintų visas pakeliui pasitaikiusias gyvybės formas. Gali būti, kad jie kitų, mažiau išsivysčiusių civilizacijų tiesiog nepastebi – panašiai, kaip statybininkai, statantys daugiabutį, sunaikina skruzdėlyną, nes jo nepastebi ir nėra suinteresuoti jo apsaugojimu.

Taigi, ar A.Beriozinas nori pasakyti, kad esame skruzdės ir priežastis, dėl kurios ateivių iki šiol nesutikome dėl to, jog tiesiog mums pasisekė, kad kita neįsivaizduojamai pranašesnė civilizacija mūsų kol kas nesunaikino?

Ne. Nes labai tikėtina, kad mes esame ne skruzdės, o būsimi visų pasaulių, kurių visą tą laiką ieškojome, naikintojai.

„Tarkime, kad pateiktoji hipotezė yra teisinga. Ką tai reiškia mūsų ateičiai? Vienintelis paaiškinimas yra antropinio principo pritaikymas. Tai mes pirmieji pasieksime tarpžvaigždinį išsivystymo lygį. Ir, labai tikėtina, būsime paskutiniai, kurie išnyks“, – svarsto fizikas.

Reikia dar kartą priminti, kad potencialus ištisų pasaulių ir juose esančios gyvybės naikinimas gali ir nebūti piktybiškai suplanuotas bei sąmoningas – tai gali būti tiesiog nekontroliuojamos sistemos, didesnės už bet kokio individualaus asmens pastangas ją suvaldyti, veikimo principas.

Vienas iš tokios sistemos pavyzdžių, anot A.Beriozino, galėtų būti laisvos rinkos kapitalizmas, kitas – dirbtinis intelektas, nesuvaržytas apribojimais ir galintis netrukdomai kaupti galią.

„Vienas nevaldomas dirbtinis intelektas gali savo kopijas paskleisti po visą galaktikų superspiečių, paversdamas kiekvieną žvaigždės sistemą superkompiuteriu, ir net nėra prasmės klausti, kodėl jis taip elgtųsi. Esmė ta, kad jis galėtų tai padaryti“, – rašė A.Beriozinas.

Tai yra gana niūrus Fermi paradokso sprendimo būdas – iš esmės galėtume tapti mirtinų lenktynių, apie kurių eigą net nenutuokėme, laimėtojais. Arba, kaip sakė leidinio „Cosmos“ žurnalistas Andrew Mastersonas, mes patys esame paradokso sprendimo apraiška.

Netgi pats A.Beriozinas nenorėtų, kad jo pateiktas paradokso sprendimo būdas nebūtų teisingas. Ir verta pažymėti, kad daugelio kitų mokslininkų idėjos apie tai, kada galime tikėtis susisiekti su nežemiškomis gyvybės formomis, yra gerokai optimistiškesnės.

Tačiau šio Rusijos fiziko mintys yra naujausias mokslinis paaiškinimas, dėl ko mes galime būti pasmerkti niekada taip ir nepažinti nežemiškų civilizacijų, kad ir kaip to norėtume.

A.Beriozino pasvarstymus galima perskaityti arXiv.org svetainėje.