Mokslo ir technologijų pasaulis

Jei pasaulinė klimato kaitos krizė ir toliau tęsis nekontroliuojamai – gyventi Žemėje taps tik dar sunkiau. Dar labiau išryškės finansinė nelygybė ir krizė ypač smogs mažiau pajamų turintiems žmonėms. Jungtinių Tautų išplatintoje ataskaitoje netgi pavartojamas „klimato apartheido“ terminas.

Ir kai tai atsitiks, daugelis žmonių tiesiog neturės galimybių pabėgti nuo blogiausių klimato krizės sukeliamų padarinių.

Nors turtingieji persikelia į ramesnes, saugesnes ir brangesnes gyvenamąsias vietas, bet JT ataskaitoje prognozuojama, kad iki 2030-ųjų metų klimato kaita 120 mln. žmonių pavers bėdžiais. Ir dėl klimato kaitos bus dar daugiau mirčių.

Ataskaitoje teigiama, kad 3,5 mlrd. pačių neturtingiausių žmonių yra atsakingi už 10 % procentų pasaulinių šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų išmetimus, o 10 % pačių turtingiausių pasaulio žmonių indėlis sudaro net 50 %.

„Dažniausiai turtingiausieji, gaunantys didžiausią naudą (energetika, gamyba, pramonė ir kiti sektoriai) ir yra atsakingi už didžiąją šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų emisijų dalį, ir jie bus geriausiai pasirengę susidoroti su klimato kaitos pasekmėmis“, - ataskaitoje teigia JT skurdo ir žmogaus teisių pareigūnas Philip‘as Alston‘as.

„O tuo tarpu neturtingi žmonės, kurie mažiau prisidėjo prie šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų išmetimų, turi mažiau pajėgumų reaguoti į klimato kaitos padarinius ir nukentės labiau.“

Alston‘as ataskaitoje taip pat atkreipia dėmesį, kaip geros gyvenimo sąlygos ir plačios galimybės naudotis įvairiais ištekliais žmoniją nukreipė netinkama kryptimi. Užuot turtingieji veikę ir ėmęsi veiksmų, leidžiančių užkirsti kelią klimato kaitos neigiamam poveikiui, jie tiesiog pasirinko problemos vengimo kelią.

„Per didelis pasitikėjimas privačiu sektoriumi gali nuvesti prie klimato apartheido scenarijaus, kai turtingieji susimoka už galimybę išvengti karščio bangų, bado ir konfliktų, o likęs pasaulis lieka visą tai kęsti“, - teigia Alston‘as.

*Apartheidas buvo institucinė rasinės segregacijos sistema, kuri buvo vykdoma Pietų ir Pietvakarių Afrikoje nuo 1948-ųjų iki 1990-ųjų pradžios.