Mokslo ir technologijų pasaulis

2017 metų vasarą kalnų liūtai, lūšys ir kiti Santa Cruz kalnų gyventojai turėjo progą klausytis ausiai malonių ekologo Justin Suraci ir jo kolegos balsų: šie skaitė laukiniams gyvūnams poeziją. Išgirdę, rodos, malonų skambesį, kai kurie gyvūnai tapo nervingi, kiti nustojo ėsti, o treti – puolė bėgti iš baimės.

Paaiškėjo, kad žmonių balsai kelia siaubą net galingiausiems plėšrūnams, o to pasekmės jaučiamos per visą ekosistemą.

Kalifornijos universiteto mokslininkas J. Suraci su kolega savo akimis gyvūnų reakcijų nematė, rašo theatlantic.com. Mokslininkai pastatė garsiakalbius tokiose kalnų vietovėse, kuriose retai apsilanko žmogus ir reguliariai leido savo balsų įrašus. Jie išsiaiškino, kad nepaisant to, jog gyvūnai girdėjo poeziją, net tyliausias žmogaus balsas baimę įvaro ir galingiausiems plėšrūnams. Šie tampa nervingi, intensyviai stebi savo aplinką, o jų tokia reakcija turi įtakos visai maisto grandinei. Tai aiškiausias įrodymas, kad žmogus – pats baisiausias plėšrūnas.

Net ir tada, kai plėšrūnai nieko nežudo, jų kvapai bei garsai gali įvaryti baimės grobiui. Tai sukuria tai, ką ekologai vadina „baimės kraštovaizdžiu“ – psichinį rizikos žemėlapį, kuris daro įtaką medžiojamų gyvūnų judėjimui vietovėje. Pavyzdžiui, 2016 m. J. Suraci ir jo patarėja Liana Zanette iš Ontarijo Vakarų universiteto parodė, kad meškėnai Persijos įlankos salose mažiau laiko praleido vietiniuose paplūdimiuose, jei išgirsdavo šunų garso įrašus. Ir dėl to, kad meškėnai pabėgo, vandenyje, kuris buvo susikaupęs tarp pakrantės uolienų, prisipildė žuvimis, kirminais ir krabais. Baimė performavo visą paplūdimį.

Panašūs tyrimai parodė, kad gyvūnai labai stipriai reaguoja į vorus, vanagus, ryklius ir vilkus. O ar reaguoja į žmones? Mes statistiškai nužudome žymiai daugiau gyvūnų nei plėšrūnai ir dažnai žudome ir tuos pačius plėšrūnus. „Turėtume manyti, kad gyvūnai mūsų bijo taip, kaip bet koks grobis bijo plėšrūno“, – sako J. Suraci.

Jo komandos atliktas tyrimas būtent tai ir įrodė. Anglijos miškuose vietiniams barsukams tyrėjai leido įvairių plėšrūnų garsus. Barsukai visiškai ignoravo vilkų ir lokių garsus. Tačiau barsukai akivaizdžiai sunerimo žmonių balsai, net ir ramiausiu balsu skaitoma dokumentika ar grožinė literatūra.

Komanda taip pat norėjo pamatyti, ar didesnių mėsėdžių elgesys būtų panašus. Santa Cruz kalnuose jie garsiakalbius pastatė vietose, kur kalnų liūtai nužudė didelį grobį ir nuolat grįždavo paėsti. Kai katės priartėjo, komanda paleisdavo arba kalbančių žmonių įrašą arba kvarksinčias varles. Varlės didelėms katėms visai nerūpėjo. Tačiau žmonių balsai priversdavo 80 proc. didžiųjų kačių slėptis.

„Pamanėme, kad būtų juokinga paleisti ir politikos komentatorių įrašus“, – sako J. Suraci. Patys mokslininkai pasiklausę jų nusprendė, kad tai nėra ir žmogaus ausiai malonūs garsai. Tad jie nusprendė leisti poeziją. Įrašai buvo leidžiami per 25 garsiakalbius, kurie apėmė vieną kvadratinį kilometrą.

Stebėdami 7 kalnų liūtus, kurie turėjo GPS sekimo antkaklius, mokslininkų komanda pamatė, kad didžiosios katės laikėsi kuo toliau nuo minėtos teritorijos bei judėjo atsargiau, kai buvo leidžiami balso įrašai.

Naudodami paslėptus fotoaparatus, komanda taip pat pamatė, kad vidutinio dydžio mėsėdžiai taip pat buvo sutrikdyti: lūšys tapo dar aktyvesnės naktimis, šeškai tapo dar mažiau aktyvūs, o oposumai praleido mažiau laiko ieškodami maisto. Vieninteliai gyvūnai, kuriems buvo naudingas šis plėšrūnų „nuramimas“ buvo pelės ir žiurkės. Graužikams žmonių balsas tapo it apsauginiu skydu, leidžiančiu jiems drąsiau ieškoti maisto.

„Šis tyrimas parodo, kad pokalbis tarp dviejų žygiuotojų pokalbis gali turėti „drugelio efektą“ – kalnų liūtas ims judėti greičiau, oposumai pakeičia savo mitybą, elnių ir briedžių aktyvumas išauga“, – sako Berklio universiteto mokslininkė Kaitlyn Gaynor. Ši mokslininkė nedalyvavo tyrime.

„Žmonės dažnai bijo didelių mėsėdžių, tokių kaip kalnų liūtai, bet realybė parodo ką kitą: jie daug labiau bijo mūsų. Šis tyrimas parodo, kad baimė gali pakeisti visą ekosistemą“, – teigia ji.

Svarbiausia, kad šis pastebėtas poveikis yra atskirtas nuo viso to, ką žmonės daro gyvūnams: pradedant buveinių sunaikinimais, baigiant gyvūnų medžiokle. J. Suraci tyrimas parodo, kad mūsų menkiausias buvimas šalia gyvūnų, juos paveikia ir keičia jų „baimės kraštovaizdį“.

„Mes esame didelė ir triukšminga rūšis. Dauguma dalykų, kuriuos mes darome, įvaro baimę laukiniams gyvūnams. Pavyzdžiui, pramoninė veikla ar automobilių eismas. Mes stengėmės izoliuoti gyvūnų suvokiamą žmogaus būvimą – izoliuoti nuo kitų veiksnių. Dabar žinome, kad mums nereikia iškirsti miško, kad darytume įtaką laukinei gamtai“, – sako A. Suraci.

Tai nereiškia, kad žmonės turi palikti visas laukines vietoves. Dabar kaip tik svarbu mums tapti natūralaus pasaulio dalimi. „Tačiau turėtų būti galimybė pagrindinėse laukinių buveinių vietose apriboti žmonių veiklą dieną arba apriboti žmonių prieigos skaičių ar laiką“, – teigia mokslininkas.

Tokie eksperimentai, sako Prinstono universiteto mokslininkė Meredith Palmer, puikiai parodo, kad žmogus yra super-plėšrūnas. „Kitas tikslas – parodyti ar žmogaus buvimo šalia padariniai nėra kenksmingi gyvūnams. Ar jei gyvūnai patiria stresą, auga lėčiau? Jei jie praleidžia daugiau laiko besislėpdami, ar jie nepraranda laiko poruotis? Jei jie dažniau nesimaitina, gal jie mirs anksčiau?“, – klausia ji.

„Žmonių sukeltas elgesio pasikeitimas galiausiai gali pakenkti rūšims ir ekosistemoms, jei gyvūnams bus sunkiau išgyventi ir daugintis. Tačiau optimistiškesnė išeitis yra tai, kad jie galėtų iš tikrųjų leisti dideliems žinduoliams egzistuoti kartu su žmonėmis, vis populiacija didėjančioje planetoje“, – sako K. Gaynor.