Mokslo ir technologijų pasaulis

Centrinėje Azijoje esantys Altajaus kalnai yra be galo gražūs: jie žavi snieguotomis viršukalnėmis, tankiais pušynais, kerinčiais kalnų ežerais nusėtais slėniais ir ledynais. Regionas apgyvendintas negausiai: čia įsikūrusios įvairios etninės gentys, pasižyminčios ramiu gyvenimo būdu. Gyventojai džiaugiasi galėdami ganyti avis ir buivolus, laikyti bites ir auginti javus bei ankštinius augalus. Tačiau jų ramybę nuolat trikdo iš dangaus krentančios raketų dalių atplaišos.

Kaip pastebi amusingplanet.com, Altajaus regionas yra išsidėstęs tiesiai po didžiausio ir judriausio pasaulyje kosmodromo – Kazachstane esančio Baikonuro – skrydžio trajektorija. Kaskart, kai iš kosmodromo paleidžiama raketa, nebereikalingos kuro talpyklos, tuščios raketų pakopos ir kitos šiukšlės krenta ant šių atokių kalvų. Jos gąsdina gyventojus, griauna namus ir pražudo gyvulius. Kai padaroma rimta žala nuosavybei, Rusijos kosmoso agentūrai dažnai tenka kaimų gyventojams išmokėti kompensacijas.

Rusijos žiniasklaida paskaičiavo, kad nuo to laiko, kai Baikonuro kosmodromas šeštajame dešimtmetyje pradėjo savo veiklą, ant žemės nukrito daugiau nei dvi su puse tonos raketų atplaišų. Prieš kiekvieną raketos paleidimą, iki jo likus 24 valandoms, gyventojai yra perspėjami, kad galėtų pasiekti saugią vietą. Dauguma šiukšlių nukrenta ant pažymėto sausumos ruožo, esančio tiesiai po raketos skrydžio trajektorija, tačiau raketų atplaišos, nukrentančios už pažymėtų teritorijų ribų, nėra retai pasitaikantis dalykas. 2008-aisiais nuo raketos atskilęs masyvus trijų metrų ilgio metalo gabalas nukrito ant kaimo ir vos neužkliudė namo. Nesėkmingas raketos paleidimas arba sprogimas gali turėti gerokai rimtesnių pasekmių. 2011-aisiais žmonių neskraidinusios „Sojuz-U“ raketos, nukreiptos į Tarptautinę kosminę stotį, paleidimas žlugo po kelių minučių nuo jo pradžios, tad raketa nukrito atgal į Žemę su pilnais degalų bakais. Ji atsitrenkė į Altajaus kalnus ir sprogo, šimto kilometrų spinduliu išdaužydama langus.

Sovietmečiu Sovietų Sąjunga labai stengėsi atgauti raketų pakopas, mat baiminosi, kad jos gali pakliūti į amerikiečių rankas ir išduoti paslaptis apie raketų pajėgumus ir apie pačią kosmoso programą. Tačiau Sovietų Sąjungai sugriuvus Rusijos kosmoso agentūra liovėsi surinkinėjusi raketų dalis, kurios dabar guli išdrikusios tūkstančių kvadratinių kilometrų plote – Kazachstano stepėje ir Altajaus kalnuose.

Prabėgus keleriems metams po Sovietų Sąjungos griūties Kazachstane aplink šias užmirštas kosmoso šiukšles ėmė vystytis nauja veikla – metalo laužo verslas. Metalo laužo pardavėjai nekantriai laukia kiekvieno raketos paleidimo, o tuomet, pasičiupę žiūronus, stebi dangų, besidairydami krentančių šiukšlių. Tada jie važiuoja džipais arba joja arkliais į avarijos vietą, kur ima darbuotis suvirinimo ir pjaustymo degikliais. Nuo nuolaužų nuimamos visos vertingos medžiagos, pavyzdžiui, titano ir aliuminio lydiniai, taip pat variniai laidai. Visa kita, ko jie parduoti negali, tempiama į kaimą ir panaudojama vištidžių, pašiūrių, tualetų stogų dengimui ir netgi rogutėms, kuriomis važinėjasi vaikai.

Tačiau šios nuolaužos nėra saugios. Raketų kuras, ypač nesimetrinis dimetilhidrazinas (UDMH), yra ypač nuodingas, o išmestuose degalų bakuose kuro likutis, kai jų atsikrato kylančios raketos, gali siekti netgi 10 procentų. Hidrazinas visiškai ištirpsta vandenyje, todėl jis lengvai prasiskverbia į dirvą ir apnuodija požeminį vandenį, kuris yra geriamas ir naudojamas laistymui. Hidrazinas yra gerai žinomas kancerogenas. Šis junginys dažnai kaltinamas dėl padidėjusio susirgimų vėžiu ir apsigimimų skaičiaus Altajaus regione. Medicinos srities mokslininkai teigia, kad hidrazino junginiai taip pat apnuodija kepenis ir centrinę nervų sistemą ir gali sukelti rimtų ir negrįžtamų neurologinių susirgimų.

Išmestų kuro bakų problema nėra būdinga tik Rusijai. Kinijos raketų paleidimo vietos, kaip ir Baikonuro atveju, yra toli nuo vandenyno, tad raketų dalys, kuriose likę nesudegusio kuro, krenta virš žmonių gyvenamų plotų. Netoli vandenyno esančios raketų paleidimo vietos su šia problema nesusiduria, nes jų pakopos nukrenta į vandenį, kas yra palyginti nežalinga.

Pastaraisiais metais vis auga susidomėjimas nenuodingu ir aplinkai nekenkiančiu raketų kuru. Šį kurą yra paprasčiau ir saugiau naudoti, jam saugoti ir transportuoti reikia mažiau procedūrų ir infrastruktūros. Daugelis tokių kosmoso agentūrų kaip NASA ir ESA jau pradėjo mažinti hidrazino pagrindu pagaminto kuro naudojimą – jis naudojamas tik leidžiant mažas raketas. NASA taip pat kuria ekologišką žaliąją alternatyvą įprastiniams degalams, kuriuos tikisi naudoti naujos kartos nešančiosiose raketose ir erdvėlaiviuose.